Talpinu savo kūrinį "vienui viena tiesa" apie pokario Lietuvą. Labiausiai laukiu komentarų apie pačią  to meto Lietuvą, nei apie mano talentą ar ne talentą:)

1950 metai. Mažytis kaimelis Klaipėdos krašte. Kraštas kaip kraštas, tik niekaip suvokti negali: vokiečių ar lietuvių? O gal valstiečiai čia buvo lietuviai, o vokiečiai bajorai. Bet kodėl tas smulkus ūkininkas, taip stropiai slepiantis užraugtų kailių kubilą šieno kaugėje iki šiol neišmoko nors poros vokiškų frazių, savo lietuviškos šnektos nesuvokietino, kaip kad tai padarė broliai baltarusiai iš Vilniaus krašto, siekdami apsišaukti bajorais?

- Velnia, ryti noris! Kam šiandein mus popinti?!- paklausė vienas miškinis kito.
- Tyliau, eilini, stribus prisišauksi! Pas Valerijoną šiandein pėdinsim! Seniai pas jį besilankė, gal jau ir pamiršo, kad mes už tėvynę kovojam!


“Geležinio” būrio vadas: nepriklausomos Lietuvos armijos leitenantas Rapolas Geležka. Žūties akimirką sulaukė 28-ių metų 4-ių mėnesių 12-os dienų 5-ių valandų ir 16-os minučių.
Sekundės neskaičiuojamos, nes mirties laikas apima dalį gyvenimo ir nebūties.
Gyvenimo misija neįvykdyta.