PAVASARĮ NEĮSIMYLĖJAU - vasaros nesušikau.
...to be continued.


šiuo metu groja:
Sorcha Richardson – Alone (David k and Lexer Edit)

Kuo labiau esi tikras jog sėkmingai atsiplėšei nuo savo baimių - tuo stipresnis smūgis,  kai anksčiau ar vėliau jos būtinai tave pasivyja. O kai tas įvyksta, laikas tarsi sustingsta.

Tarsi banga, tave užlieja realybė, nuo kurios taip desperatiškai bėgai.  Visiškai bejėgis, pasidavęs vandens srovėms... Skęsti.

Mėšlas.

2013 To Do list:

1. tam kad tradiciškai eilinį kartą nesušikčiau visos vasaros bei puses rudens -  PAVASARĮ NEĮSIMYLĖTI.

to be continued..

At the end, when you loose someone, tonnes of activities that could keep you busy 24/7/4, alcohol, drugs, random hook ups, even physical pain won't gonna help you get over, or atleast
let you forget just for a moment the fact, that the only thing you have left is a hole in your life without somebody you cared about.

Maybe I‘m a bad sport.

Maybe I don‘t have the guts to admit a loss.

Maybe tasting your lips is even more torturing than having you away from me.

Maybe it‘s because of the undeniable truth, trickling like acid through the corners of my mind, every time you give an illusion of affection.

Maybe my mind is making up the illusions itself.

Maybe because I’m a bad sport.

Maybe it’s because I don’t have the guts to admit a loss.

Stubbornness ? Yes.

Ambitions ? Oh, yes.

Vanity ? Sure.

Prisiminimuose gyvenančios skriaudos vis išplaukia pasąmonėje kaip nenuginčijami įžeistos savimeilės įrodymai, vis primena tai, ko niekada nepripažintum, todėl logiška, kad žūt būt norėtum tų prisiminimų atsikratyt. Jei nebūtumėte bendravę - nebūtų sumenkintas tavo ego, jei neigtum kad esate pažįstami - būtų kur kas lengviau ištrinti skriaudiką iš smegeninės įrašų ir niekam niekada nekiltų abejonės jog niekas per amžius nebuvo išdrįsęs tavęs pažeminti, o laikui bėgant ir pats pradėsi tuo tikėti. Šioks toks vaistas.

Nusivylimas dėl nieko, tušti plepalai bei mintys, bijojimas netekti, amžinas pykinimas lydintis alkį, praeities šmėklos mano smegenyse, pakramtytas ego, vertę praradę pokalbiai bei prisipažinimai, buvęs naivumas per visą pilvą, atsitrenkimai galva į kietą paviršių ir „I will never ever admit'.

Man sukako aštuoniolika. Dievaži, ar tai kąnors keičia, kaip tikėjausi? NE VELNIO. Buvau Klaipėdoj, gerai kad ten pragyvenau kurį laiką, apdėgiau, vos nemiriau, nors ne karto žmoniškai WC neapsilankiau, laiką praleidau заe**сь. Atgrojau pirmą pasirodymą Route 66, nors prieš ir jo metų pažįstamų nuostabai buvau rami it belgas-apsišikęs, kai galutinai išėjome, pasijutau lyg maišu trenkta. Gerai, kad be mano draugų to absoliučiai niekas nematė/nežino. Leon prikalbėjo visokių šūdų ir po to tradiciškai kaip tikras fucking gentleman paskambino ir po žioplų/beprasmiškų klaisinėjimu kur esu/ką veikiu atsiprašė, jei Netyčiabuvoįžeidęs. Apskritai kodėl šituo kvaršinu sau smegenis. Yeah, yeah, I hung up as usually ir aišku po valandos tradiciškai vis dėl to atsakiau, jog "Whatever, I'm fine, I never mean what I say anyway, so suck it up..." Ir dar ir dar, bet jis neatrašė ir kitą dieną, kai išsiunčiau eilinį "|-(" jis Tradiciškai paskambino and I dropped the call completely frustrated.