rašyk.lt: Dienoraštis -> Edie S

*tu per daug tyli*
dabar valandos buvo guminės., jos tįso ir suposi.
galimas dalykas, jis sėdi ant menulio briaunos ir mojuoja. nuo karštų numirėliškų rankų tirpsta sucukrėjusi masė, ji varva žemyn, vėl kristalizuojasi šaltoje erdvėje ir sniegulinėmis žvaigždėmis byra ant purvino asfalto, o aš kas akimirką išprotėju iš naujo.

***

fishing for love. but mermaids don`t have sex.

***

sakai *nejudėk*. o man taip viskas kaupiasi giliai viduje, kad net retkarčiais norisi šlykščiai išsivemti. *gražus berniukas...tu gražus berniukas*. apsimesiu,kad malonu tai girdėti.
užmerkiu akis ir atstumiu skausmą.
ar žinai kaip kvėpuoja suspaustos ašaros?
o kaip kvėpuoja sausas skausmas?
aš vistiek užmerkiu akis, nes galvoju, kad skausmas pabėgs, jog pamatys, kad aš nežiūriu į jį, kad jis man neįdomus.
ausyse spengia užčiauptų žmonių tyla. taip norėčiau bėgti ir trenktis į stiklinę sieną. arba taip apsirūkyti ir prarasti savo sąmonę, pabusti ryt ir nieko neatpažinti. pradėti viską su kitais žmonėmis. arba užsilipti ant devynaukščio stogo ir prisisiūti violetinius nupešiotus sparnus. velnias, jie tokie trapūs. ne, aš jų neprisisiūčiau, verčiau suplėšyčiau, kad net skuteliai pasislėptų ore ir jų neliktų nei žymės. taip suplėšyčiau savo praeitį.
dabar jau niekas. aš dėl nieko nesistengiu.
bandžiau pabučiuoti orą, bet mano bučinys nukrito ant žemės.
pečiai
dreba
tarsi
sparnai.
nupešioti angelo violetiniai sparnai. verkdama akimis glosčiau beviltiškai nuleistus sunkius sparnus. ir netgi gerdama karamelinę arbatą galvojau apie juos. įsivaizdavau, kaip stoviu šaltam vakare po gatvės žibintu, laikau nušiurusius violetinius sparnus., lyg ruošdamasi juos atiduoti ir laukiu tavęs. tu prieitum, paimtum juos iš manęs, priglaustum prie krūtinės, nusisuktum ir lėtais, šiltais angelo žingsniais paliktum mane stovinčią, tvirtai įsirėmusią į gatvės žibintą. stovinčią be sparnų, be sielos.
pro atvirą langą išpučiu paskutinius vogue mėtinės cigaretės dūmus.
užgiaužia gerklę. noriu atsigerti.
dūmai įsilieja į šaltą vakaro orą ir pakyla į viršų. ten juos pasitinka naktinės peteliškės ir mirštantys vienadieniai drūgiai.
aš vos kvėpuoju. man patinka. galva svaigsta. atsisėdu. prisimenu sparnus, bet niekaip negaliu prisiminti tavo veido. norėčiau nupiešti tave, bet net neįsivaizduoju kaip tu atrodai.
slenku savo minčių laiptais žemyn.

1 --- 14 --- 28 --- 34 35 36 37 38 --- 42 --- 56 --- 70 --- 84 --- 98 --- 111
[iš viso: 1101]

Meniu