Ar aš dar per jauna bambėti dėl laiko neteisybės? Šiandien labai jį jaučiu, o gal man jausti jį padeda nuostabūs senyvi žmonės, kuriuos sutinku. Vakar viena moteris labai susigraudino vos palietus jaunystės temą. Kodėl ji taip išaukštinama? Norėjau rašyti pervertinama, bet tai būtų netiesa, nes labai dažnu atveju ji kaip tik nėra vertinama, tik išaukštinama, pateikiama kaip kažkas gero, sektino. Lyg tuo būtų galima sekti – mums laikas juk vienakryptė linija. Be galo gaila senyvų žmonių, nes jie jau supranta, kad laiko nebeatsuksi, nebesusigrąžinsi sveiko klusnaus kūno ir skaidrių minčių. Gaila ir jaunų, kuriuos regiu užsiiminėjant nesąmonėmis ir manant, kad pasaulis priklauso jiems, o jaunystė truks amžinai. Pati, matyt, esu kažkur per vidurį. O jaučiuosi senut senutėlė. Gal nevisad, bet šią akimirką tikrai taip. Regis, tomis akimirkomis, suvokiant laikinumą, beprasmybę ir neteisybę kaip tik turėtų norėtis nagais, ragais ir dantimis griebtis gyvenimo, veiklos, svajonių pildymo, bet man tiesiog nusvyra rankos. Ne tik šios, renkančios tekstą, bet tos, kurios laiko mano esybę apskritai. Ar tai baimė skatina norėti paleisti visus mano kūną sudarančius elementus skrieti vieną nuo kito į šalis taip išardant šią skausmingą būtį? Ar vis dėl to naivus tikėjimasis, kad jie galėtų susijungti į ką nors geresnio, gražesnio, lengvesnio...