- Aš niekam nesakysiu, ir tu nesakyk, gerai?
- Nesakysiu, pažadu.


Mačiau ją pro langą, tokią , skaidrią, laikiną ir mirgančią, kiap netyčia prie garažo išsipilęs benzinas.
Ką tik smarkiai lijo, po to prašvito, ir savo rūbą išskleidė ji, vaivorų rykštė. Plakė plakė dangų, kol jau vakarėjant šis buvo kruvinas, kur ne kur rasdavosi mėlynės... O tada, sutemo. Ir vėl pradėjo,lyti.


- Prisiek savo gyvybe, kad nesakysi.
- Sakau nesakysiu! Špygą tau, ne gyvybę. Nesąmonėm neprisiekinėju, juk prižadėjau!


Mažas tu, ar didelis, nesigink, ir tau patinka vaivorykštė. Nesigink, kad norėtum užlipti aliuminėmis kopėčiomis iki pat dangaus ir sukišti pirštus į jos spalvas, tada užsiropšti, laikant liksvarą akrobatiškai paejėti keletą žingsnių,  įsidrąsinus įsibėgėti ir pasileisti į tą pusę, iš kur kyla laumės juosta, bėgti ir mojuoti: ar visi mane matote! Pabėgti ten,  kur dar nebuvai, nežinai, kas ten laukia. Nežinai, kas tavęs  laukia.
 
- Tai va, nuo šiandien  nebėra jokio Jėzaus, kaip baba mums sakė. Ir tų eilėraščių mes nebedeklamuosim prieš miegą.
- Meluoji, aš mačiau Jėzulio nuotrauką, kabo virš siuvimo mašinos. Jis girdi, ką mes jam sakom prieš miegą.
- Tai niekis, aš buvau su diedukas į tuos Dievo namus nuėjęs, o jis man liepė palaukt, ir sako: eisiu aš į tą būdelę Dievo atsiprašyt. Tik diedukas išėjo pasikalbėjęs su Dievu, iš paskos jam ir dėdė su suknele išlindo!
- Eik eik, Jėzus skraido, ne vaikšto!
- Nieko tu nematei, nesakyk. Tas dėdė deklamavo maldas,o po to diedukas, pas jį, kartu su kaimynais ėjo paragaut kažko. Man sakė,kad Jėzulio kūną valgė.
- Suvalgė Jėzulį?!
- Taip išeina. Suvalgė visą iki paskutinio kąsnelio, diedukui dar prie danties sakė prilipo, jei netiki eik ir pasižiūrėk.


Varvanti tu vaivorykšte, kaip sirupas, į purpurinį vakarą. O jei eičiau eičiau tavimi, ir sutikčiau dulksnoje paskendusį Dievo veidą, ar norėčiau grįžti atgal aliuminėmis kopetėlėmis?..

Aš liūdesiu krisiu iš dangaus net tada, kai tu nesitikėsi, kai dangus bus giedras, pro kiauryme stoge, kaip keista, aš varvėsiu vaivorų sirupu ant medinių netašytų grindų, kad naktį nepamačiusi įliptum į mane ir kartu neštumeisi, nors ne širdy, bet bent ant mažojo kojos pirštelio. Kažkur skambės bažnyčios varpai, budins gaidžius, o tu geisi, kad šie greičiau užgiedotų, vildamasi, kad kartu su naktimi pasitrauks ir mūsų liūdesys į šešėlį, kad galėtum pulti ir tyru šulinio vandeniu išvalyti išvarvėjusius mano syvus, basa bėgsi rėčio ir nutrinsi mažąjį pirštelį į iššluotą aslą. Bet aš nevirsiu dulke, kaip keista, aš palauksiu kol tu prisėsi beržo pavėsy, pavargusi nuo  dienos darbų, tada prisėlinsiu iš nugaros , uždengsiu akis, ir pakviesiu tave pažaisti slėpynių: kas geriau pasislėps nuo mūsų liūdesio, ir tik tada, jei tikrai tavęs nerasiu, išeisiu  atgal dulkėtu keliu.

Iki kitos liūties.

3, 14. ...