...o jau buvau pasiekusi asmeninį rekordą :) Deja tik porai minučių

Ir tebūnie aš tas žvėris:
kuris ateina nekviestas ir išeina, kada pats nori,
kurį medžiotojas maitina prieš nušaudamas,
kurį prisijaukinti nieko nekainuoja.

Tebūnie aš tas drugelis,
kuris ilgai neišgyvena,
kurį kaskart prašau lankstyti,
kuriam tik sykį pasakei "labanakt".

O tu man visad būsi kaip trys sekundės:
jaudulio, laukimo, pagundos.

Juk aš žvėris, kurį teks vieną dieną nužudyti.
Juk aš drugelis, kurį poryt prašysiu darkart išlankstyti.

Guliu užsimerkusi ir jaučiu, kaip artėji, kaip tyliai sėlini. Apsimetu auka – guliu sustingusi, kad pojūčiai paaštrėtų, stengiuosi sulaikyti kvėpavimą, mintis, laukiu. Aš nebe žvėris, dabar medžioji Tu. Ir man patinka aštrumas - lyg užpuolęs mane perdrėskei venas ir karštas kraujas teka, degindamas mano sustingusį kūną iš vidaus ir iš išorės, gilyn. Pasilenki virš manęs, bučiuoji ten, kur, atrodo, kątik nubėgo kraujas, lieti ten, kur, atrodo, atsivėrė žaizda – būtent todėl krūpteliu. Prabėga dar pora kančios sekundžių, lyg būčiau praradusi sąmonę - neprisimenu nieko, kas vyko. Matau tik Tave, tikrą, tikresnį nei kasdien, nei praėjusią minutę. Man nebereikia galvoti, ar jauti mano prisilietimus per tuos spalvotus, bereikšmius apvalkalus - galiu jausti Tave vos ištiesusi ranką, vos tik užsimanau daugiau aistros. Nebežinau, ar laikas stovi, ar bėga greičiau nei įprasta, nebesuprantu, kur esu. Mano šypsena ir akys išduoda, kad gali daryti, ką nori...

Laikas.
Kartais viskas trunka vos kelias sekundes: tamsa, bučinys, šviesa. Atrodo, prabėgo tik akimirka. Bet visada, kai laikas baigiasi, gailiuosi (net nepajaučiau skonio, nepakankamai uodžiau, buvau per silpnai užsimerkusi). Tu būni dingęs. Aš būnu toli. Laikas prabėga, nors viskas trunka kelias sekundes (tikėjimo, tylos, svaigulio). Grįžtu namo, atsiremiu į duris ir mąstau. Ar tai Tu kaltas? Kodėl viską dariau ne taip. Per mažai pasiėmiau, kol grįžau namo, viskas išgaravo. Per trumpai žiūrėjau, užsimerkusi nebeprisimenu. Per daug laukiau, švaisčiau laiką. Nors bučinys, jo pėdsakas, liko. Mažytė dovana, negirdima muzika. Gal todėl bučiuojuosi užsimerkusi, kaip aklasis - kad liktų pėdsakas, kad ilgai prisiminčiau, kad jausčiau stipriau. Rodos visada būna pakankamai stipru, bet ne. Buvęs nepranoksta dabartinio, būsimasis geresnis nei dabartinis - Tavo bučiniai kaip aritmetinė progresija. Mano noras juos gauti - kaip geometrinė.


Įsivaizduok. Triukšmas, žmonės, šurmulys. Tu ir aš. Jaučiu Tave. Spinduliuoji ramybe, kurios man trūksta, ir šiluma. Prieini ir, net jei viskas vyksta kaip visada (paglostai veidą, pabučiuoji į skruostą, įdėmiai pažvelgi), pamirštu viską aplinkui. Susikaupiu, kad galėčiau imti viską, ką duodi. Stengiuosi pati atiduoti viską, ką turiu, kad jaustum, jog esi man svarbus. Net jei viskas šiek tiek neįprasta, šiek tiek kitaip. Net jei nesi vienintelis. Viskas darosi komplikuota, nenoriu Tavęs paleisti. Egoistiška, žinau, bet ką teks daryti, kai nebegalėsi būti šalia, nebebučiuosi į kaktą, nebegalvosi keistų ir bereikalingų analogijų, maskuojančių tris paprastus žodžius, nebegrosi, nebepieši, nieko nebeduosi...