DINGĘ

Aš esu uragano aky. Girdžiu, kaip vėjas ūžia, debesys dangumi tiesiog lekia kaip pagreitintam filme, o prie manęs medžiai kaip sustingę, nė lapelis nejuda, lyg išdidūs milžinai, stovi ir žiūri ramiom, giliom ir šaltai išmintingom akim, dideli ir garbingi, atliekantys pareiga saugoti, jų niekas per amžius nepajudins, o už metro nuo jų vėjas kitus medžius net prie žemės lenkia. Matau, kaip prie pat lango lašai ramiai ir tvarkingai tiesiai krenta, o toliau- duodasi šuorais. Aš uragano aky. Keistai nuostabu tai stebėti.

karabyzė

ateina jis- gyvenimo auditas... gerai, kad jam dar toli toli eiti