Ką reiškia po metų pertaukos sugrįžti? Chm, susimąstė ji (26 metų amžiaus musė) ir plasnodama menkučiais savo sparneliais nulėkė skaityti DNR. Gal suras kokią vertingą genetinę informaciją..?

Tenestabdo manęs laikas, kol žodžiai tirpsta burnoj :)

vaje, kaip seniai čia bebuvau... Kadangi mažai ką čia teveikiu, tai pirmiausia peržvelgiau savo dienoraštį. Egoistė, bet ką jau...
Norisi man čia vėl palikti savo pėdutę. Per pastarąjį laiką, kaip niekad anksčiau pajutau, kad mano dienos išties stovi vietoje. Kaip vanduo ežere. Ir dar šiek tiek drumzlinas.
Ir kas dar baisiau, pradėjau matyti kokią įtaką darau kitiems. Kalbuosi su mama, tėčiu, pusbroliu ir matau juose tarsi savo atspindį. Ir man gaila jų, bet pasakyti atsiprašau neužtenka jėgų. Bijau.
O ta baimė negailestingai ėda mano laiką. Diena po dienos ir vasara į pabaigą. Ir t.t. Rodos, atidėlioju savo gyvenimą, "kai turėsiu darbą", "kai išsilaikysiu vairuotojo pažymėjimą", "kai eisiu į universitetą", "kai persikelsiu į naują butą"... Ir begalės tokių, "kai". Vis dar tikiu, kad visą visą blogesnį gyvenimą galima nugyventi vienu ypu ir tada, kaip pasakoje "jie gyveno ilgai ir laimingai". Bet taip nebūna. Kartasi drąsinu save, bandau irtis pirmyn, bet jaučiuosi vis taip pat lyg skęsčiau. Kvailas tas gyvenimas.
Lyg vienas ilgai užsitęsęs bandymas geriau nugyventi vaikystę, nes kitaip, rodos, nemoku.

Negi trys yra tiek daug?

Turiu naują numylėtinį :) Susipažinkite - Persona :)
Ji man patiko, sužavėjo. Taip pat kaip "Le Bal" arba "Pink Floyd. The Wall", arba "Le Refuge". Štai čia dalalė viso to, kuo iš pradžių man filmas pasirodė patrauklus:

"I understand, all right. The hopeless dream of being - not seeming, but being. At every waking moment, alert. The gulf between what you are with others and what you are alone. The vertigo and the constant hunger to be exposed, to be seen through, perhaps even wiped out. Every inflection and every gesture a lie, every smile a grimace. Suicide? No, too vulgar. But you can refuse to move, refuse to talk, so that you don't have to lie. You can shut yourself in. Then you needn't play any parts or make wrong gestures. Or so you thought. But reality is diabolical. Your hiding place isn't watertight. Life trickles in from the outside, and you're forced to react. No one asks if it is true or false, if you're genuine or just a sham. Such things matter only in the theatre, and hardly there either. I understand why you don't speak, why you don't move, why you've created a part for yourself out of apathy. I understand. I admire. You should go on with this part until it is played out, until it loses interest for you. Then you can leave it, just as you've left your other parts one by one."

Gal kada į lietuvių kalbą išversiu, bet kadangi šis vertimas gana sudėtingas, tai darbą atidedu.
Filmas apie tai, kas yra stiprus žmogus ir kas silpnas, apie kaukes, kurias dėvim, apie gyvenimą. Ir blemba, man jis nerealiai patiko. Ypač tas berniukas bandantis paliesti moters atvaizdą. Kiek buvimas skiriasi nuo nebuvimo (seeming)? Tokia plonytė siena, kad, rodos, ištiesi ranką ir kita būtis Tavo saujoj. O gal tikrai verta atsitverti nekalbėjimu ir paieškoti (savęs) ? Keistai ta sesutė Alma sureaguoja į ponios Vogler laišką. Man tai pasirodė kaip gijimo rezultatas, o ji (sesutė!) supyksta. Na, išties susiliejusi riba tarp dviejų asmenybių... Ir velniškai puikus kinematografo darbas! Gyvenimas žiaurus (ir landus), o pasirinkta slėptuvė nėra sandari. Kokia didi baimė turi sukaustyti žmogų, kad jis galėtų būti vien savyje? Tik keturiolika žodžių per visą filmą... Ir toks išraiškingas veidas. Ir kas svarbiausia - pritariu minčiai, kad reikia išsibūti, nebėgti, o drąsiai atstovėti iki paties paskutinio kadro.
Žavi transendencija! Ir aš - maloniai priblokšta...

Norisi pasipasakoti bent jau šių namų sienoms.
Šiandien nutiko kai kas sudėtingo, bet labai svarbaus. Taigi - naujas kolektyvas ir nauji žmonės. Ir šioj sriuboj tylėdama suvokiau, kaip aš bijau apie save kalbėti, save pristatyti taip, kiap man norisi. Taip, kokia aš esu. Suvokiau, kad esu šmėkla, o norisi būti gražia. Ir kokia praraja tarp tų dalykų, kad ir dabar jaučiuosi nepasidalinusi. Ir man gaila, kad nebandžiau kaiko sakyti, kad visą laiką sėdėjau kaip ant adatų, bet tylėjau.
Suprantu, kokie geri tai tikslai. Juk man norisi draugystės ir supratimo. Sąmonėje man atrodo, kad tai gali turėti tik gražūs žmonės, o tokie kaip aš ne.
Kas yra tie, kuriems save priskiriu? Tie kurie turi daug paslapčių, kurias atskleisti bijo, nes išgąsdins aplinkinius. Jie bijo patys savęs. Šito nekenčia. Kaip spuogas šįryt, kurį neapsikentusi norėjau nukrapštyti nuo savo veido. Nesinorėjo pripažinti, kad jis ten yra, tad pasirodė, kad jei jį nukasysiu - jo nebeliks. Bet jis tapo dar bjauresniu šašu. O jei nebūčiau jo kasiusi - jis būtų užgijęs. Būtų nieko nelikę, o dabar turėsiu mažą randelį. Kas jei ir jis nepatiks? Ir jį stengsiuosi sunaikinti, ir taip toliau. Taip ir jaučiuosi. Bjauriais atspaudais ir bjauriais lipdukas aplikęs kūnas. Kad ir kuria puse pasisukčiau visos bjaurios. Nėra nieko gražaus. Atrodo, kad reikia save priimti tokią. Na, pasakyti "Taip aš tokia esu", bet netikiu, kad taip sau pasakius ten atsilaisvins vieta, kurioje galės rastis kažkas gražaus. Trukdau sau tapti gražia.
Ir kaip sunku taip gyventi. Kokia žiauri jaučiuosi - siekdama apsaugoti save nuo priminimo apie savo randus, negailestingai stumdau ir žudau visus, kurie man nori priminti apie juos. Ir aš to gailiuosi, man gaila, kad tokia esu.
Apmaudu kad esu negraži, nors galėčiau suvokti save kaip  savito grožio merginą...

Šiandienos radinys:
"Nusišypsok" - įpareigoju save...*
* autorius žinomas :)

Pinkas (kai kurie žodynai nurodo vertinį "gvazdikas") tai tebūnie lietuviškai. Gvazdikas norėjo nusižudyti, bet nenusižudė.
"Does anybody here remember Vera Lynn remember how she said that we will meet again some sunny day..."
"Relax, I need some information first. Just a basic facts, can you show me where it hurts. Just nod if you can hear me"
"There is no pain you are receding"
Koks kvailys gali sumąstyti auginti žiurkę? Kita vertus koks kvailys galėtų teisti už norą pykti, nusivilti, džiaugtis, tikėtis..?
Filmas apie asmenybės disociaciją ir susitaikymą su savimi. Mano mylimiausias. Juk ir aš tokia. "Užsiiminėjanti saviplaka laisvu nuo bausmių metu" :)

Vieni sako "Koks trapus tas gyvenimas...", aš sakau "Kiek daug jėgos slypi mumyse, kad net gyvenimas tampa trapus."
Čia apie tai, kaip suvokiau, kad esu ne kažkoks, o stiprus žmogus :)

Kažkas man parašė privačią žinutę, bet aš jos negaliu perskaityti, nes paspaudus ant nuorodos rodo, kad nesu gavusi privačių žinučių :) Ech, tai taip ir nesužinosiu, kas ir ką man parašė...