Šįryt vos prabudus klausiau savęs: KODĖL? Kodėl jauni žmonės tokie nerūpestingi ir nesukalbami? kodel visada tokie uzsispyrę namisėdos?? baisu, o nuo to nukenčia mokykla.... štai pvz .: vyks šokių konkursas. apie jį buvo pranešta prieš 3 savaites... tačiau jūs nesugebėjote jam pasiruošti, o jei atvirai tai net nesistengėte, nes nieko nenorite,...niekas, niekas jums nepatinka ir nieko, kas susiję su m-kla jums nereikia... deja, aš esu ir būsiu kitokios nuomonės.. aš padariau savo... pasiūliau idėją, paruošiau muziką šokiui, net žingsnelius sugalvojau, ir kitas smulkmenas, o ką JŪS? KĄĄ JŪS PADARĖTE??? NIEKO!!! NORS NUMIRK IŠ PASIUTIMO... GALŲ GALE NET APSKRITAI ŠOKTI ATSISAKĖTE...PRIEŽASTIS?: MES NENOOORIM... jokios pagarbos kuriantiems žmonėms, absoliutus klasės susiskaldymas... nekenčiu jūsų visų, prasmekit skradžiai...bet nee...aš nesipriešinsiu, nes vienas lauke ne karys.. aš nesitepsiu savo švarių rankų tokių banditų kaip jūs krauju... aš pavargau, nebeturiu jėgų ištisus dvejus metus kovoti su jumis, nes jūs tik ir laukiate kada aš pasilaidosiu gyva...ne, to nebus, sėkmės jums toliau švęsti, gerti ir rūkyti, temdykite savo protus, man tas pats... aš daugiau nieko nesiūlysiu... pavargau...;(((

Pabudau šįryt, atmerkusi akis pažvelgiau pro langą... vėl tas pats vaizdas>> kelias, kaimyniniai namai, medžiai, dangus vėjas... tik graužiau save viena mintimi, kuri man nedavė ramybės tik tam kad atverčiau akis TAU žmogau,.. mintyse kirbėjo klausimas- KODĖL JŪS AMŽINAI VISKĄ GRIAUNATE??? KODĖL?? eilinį kartą ta pati istorija... šiais laikais jaunimas tapo visiškai apgailėtinas... nieko nenori, niekas nepatinka, nieko nereikia... mokykla lieka visiškai užmiršta.. jos renginiai tiems pienburniams neįdomūs,... kodėl? man tikrai neapsakomai skaudu ir sunku... sunku juos suprasti, sunku suprasti ir tave, kodėl tu nieko nedarai kad visa tai sustabdytum?? baisiausia kai klasė susideda iš tokių žmonių, kurie nieko nenori... štai vyks šokių konkursas, apie jį buvo pranešta prieš 3 svaites,....o jūs nesugebėjote nieko padaryti kad jam tinkamai, tiksliau, kad isvis jam pasiruoštumėte... apgailėtinas vaizdas... aš pasiūliau idėją, paruošiau muziką šokiui,

"...Ji jautė, jog tuoj atsitiks kažkas baisaus, tik negalėjo nieko nuspėti... negalėjo patikėti tuo, ką mato. Dar visai, rodos, prieš akimirką šypsojęsis, dabar Jis stovėjo rimtas ir tvirtas kaip uola. Staiga jo lūpos prasivėrė:
- Palieku,- ištarė kiek virpančiu balsu,- atleisk...
  Jis lėtai apsisuko ir nužingsniavo šlapia gatve... Ji stovėjo kaip įbesta ir negalėjo pajudėti. Jautė, kaip jos gyslose sustingo kraujas, tą akimirką virtęs nuodais, kažkokia pabaisa ją graužė iš vidaus... Ji jautė, kaip žvarbus vėjas kiaurai perveria jos gležną kūną, ir kaip šaltas rudenio lietus merkia ją... Akys patvino ašaromis, širdį pjaustė begalinis skausmas... Ašaros bėgo per skruostus ir, nors ir vos matydama,  Ji žvelgė į Jį,  tolstantį niūriame rudens paveiksle... Per tą laiką Jai kilo tik vienintelis klausimas: už ką? Tačiau Ji vis stovėjo...Stovėjo nejudėdama ir žvelgė tolyn..."