Šiandien radau dar ir uodegą. Reikėtų iš arčiau apžiūrėti, bet kažkaip... nepatogu.
Ir kokia prasmė? – užpuolė mane esminis klausimas. Ir kokia prasmė tos uodegos? Klausimas apuostė, suurzgė ir nupėdino vėl palikęs mane vieną. Ir uodega – viena. Liko.
Krustelėjau uodegą – pajudėjo! Ir ko ji prikibo prie manęs? Žinoma, malonu, kad nors kam tu rūpi. Tik va tas susirūpinimas, bijau, iš nugaros itin matyti.
Še tau ir galas. Užsibaigsiu ties uodega. O kad taip užstaugus iš pradžių...

Turiu keturias kojas. Tikrai. Kelis kartus perskaičiavau – keturios... Tik kodėl nuo to tik dar liūdniau?

Pakalbėkim rimtai. Kas ta fantastika? Apie ką, kodėl ir kaip rašyti? Kas jau buvo šimtus kartų perrašyta, o kas dar net negirdėta? Užpuolė mane šie klausimai ir reikalas pribrendo, tad prisiminiau seniai skaitytą vieną puikų straipsnį. Labai atsiprašau, kad galbūt pažeidžiu autorines teises, čia įkeldama visą šį traktatą (jeigu kas prieštaraus – tikrai išimsiu), tačiau manau, kad šią trumpą fantastikos apžvalgą būtinai turėtų perskaityti tie, kad pasiryžę nerti į bedugnį fantastikos vandenyną ir jame nepaskęsti :)

Deja, nežinau ar Baltoji Angis kada nors yra apsilankęs rašyk.lt, o asmeniškai nepažįstu. Šis straipsnis buvo spausdintas paskutiniame legendinio žurnalo „Imperija“ numeryje, kurį amžiaus pradžioje leido Pranas Šarpnickis. Čia trūksta tęsinio – apie maginės fantastikos (fantasy) kūrinius.

Baltoji Angis

Traktatas apie klišes

Spausdinta fantastikos žurnale „Imperija“, Nr. 4, 2001 m.

Prologas

Pakalbėkim apie klišes. Ne, ne apie tas, kurios karštomis ir saulėtomis vasaros dienomis kursuoja pirmyn atgal po Laisvės alėją, iš po trumpų sijonų (ar itin plačių diržų?) demonstruodamos nepakartojamų formų apatines galūnes.

Pirmiausia – apie klasifikaciją

Klasifikacija – nedėkingas užsiėmimas. Kiekvienas iš mūsų knygas savo lentynoje susirūšiuoja pagal skirtingus požymius. Vieni – pagal abėcėlę (variantas A – autoriai nuo A iki Ž; variantas B – veikalų pavadinimai nuo Ž iki A; etc.), kiti – pagal tomelių storį, treti – pagal viršelių spalvą, ketvirti naudoja įvairias aukščiau paminėtų sistemų kombinacijas. Na, o tie, kurie sukiša knygas į lentyną be jokios tvarkos... O! Šitie – tikri menininkai! Taip juos verčia elgtis vidinis genijus – netrukdykime jam...

Susitarkime, kad ta klasifikacija, kurią pasiūlysiu šiam traktatui, yra sąlyginė ir be mano žmonos suprantama tik man pačiam. Atsižvelkime į ją tiesiog kaip į priemonę apžvelgti klišes, apie kurias kalbame jau nuo pirmų šio traktato žodžių, bet taip nieko dar ir nepasakėme...

Taigi dar sykį apie klasifikaciją

Pirmiausia visa tai, ką mes vadiname fantastika, pamėginkime paskirstyti į šias tris krūveles: MF, maginę fantastiką (fantasy) ir taip vadinamus „siaubo“ kūrinius. Paskirstėme? Dabar – toliau. Pradėsime nuo tos krūvelės, kuri pažymėta nieko nesakančiomis nepašvęstajam dviem raidelėmis – MF. Tai, be abejo, jokiu būdu ne Mistinis Faršas, o mokslinė fantastika. Kuo MF skiriasi nuo visų kitų fantastikos rūšių? Nebūkim kvaili – apie tai sako pats pavadinimas „mokslinė“: MF kūrėjas stengiasi operuoti mokslinėmis ar (jei išsilavinimas ir sąžinė to neleidžia) bent jau pseudomokslinėmis idėjomis. Sąvoka „mokslinė fantastika“ turi begalę įvairiausių požanrių. Visų galbūt ir nepaminėsiu, bet svarbiausiuosius pasistengsiu apžvelgti. Taigi...

Mokslinis-pažintinis romanas

Klasikinis mokslinio-pažintinio romano pavyzdys – Žiulio Verno (Jules Verne) „20 000 mylių po vandeniu“. Šį prancūzų rašytoją galime manyti buvus požanrio pradininku. Jis puoselėjo šį požanrį visą gyvenimėlį, eksploatuodamas savo paties atrastą aukso gyslą. Šiek tiek aukselio toje kasykloje pasisėmė ir Herbertas Džordžas Velsas (Herbert George Wells), bet visgi pagrindinis auksakasys buvo Vernas.

Formulė paprasta: į tipišką nuotykių romaną jis įpindavo vieną kitą mokslinį straipsnį, kartais nepabijodavęs prognozuoti ir mokslo atradimų istoriją. Vėliau mokslas kai kuriuos jo teiginius patvirtindavo, kitus negailestingai išjuokdavo (pvz., be ledų jūra ties Šiaurės ašigaliu). Švietėjiškos Verno veiklos pasekmė – XIX a. Europa kur kas puikiau susigaudė naujausiuose moksliniuose atradimuose ir teorijose nei mūsų amžininkai. Tačiau turime pripažinti, kad šių dienų mokslas – tai kur kas platesni aruodai nei Verno laikais. Ir jei jau vienos srities mokslininkas nieko nenutuokia, ką veikia jo kolega iš gretimo kabineto, tai ką tuomet sakyti mums, paprastiems mirtingiesiems?

Kažką panašaus į Verno kūrinius gana sėkmingai bandė lipdyti ir mūsų tautietis Justinas Pilyponis (1907–1947). Sovietinio mokslinio-pažintinio romano pavyzdys – Grigorijaus Adamovo (Григорий Адамов) „Dviejų vandenynų paslaptis“ („Тайна двух океанов“, 1938). Jeigu ne „tarybinio žmogaus“ (atskiras Homo sapiens porūšis?) išaukštinimo kvapelis, sklindantis nuo pageltusių šios knygos puslapių, aš galbūt ir šiandien dar sykį perskaityčiau šį veikalą. To kvapelio praktiškai pavyko išvengti kitam sovietinio mokslinio-pažintinio romano kūrėjui – Vladimirui Obručevui (Владимир Обручев) kūriniuose „Sanikovo žemė“ („Земля Санникова“, 1926) bei „Plutonija“ („Плутония“, 1924). Išbandė savo jėgas mokslinio-pažintinio romano srityje ir nemirtingojo Šerloko Holmso tėtušis – seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) – „Prarastas pasaulis“ („The Lost World“, 1912). Atrodo, kad Maiklo Kraitono (Michael Crichton) „Juros periodo parką“ („Jurassic Pak“, 1990) įkvėpė būtent šis romanas. Šiandien Verno romanai atrodo naivūs moksliniu požiūriu, tačiau vis dar išlieka puikiais nuotykių romano pavyzdžiais. Veikiausiai čia ir slypėjo Verno populiarumo priežastis.

Pasaulių vienybė ir priešybė

Dar Džordanas Bruno [1] pareiškė nuomonę, jog mūsų pasaulis – ne vienintelis Visatoje. Jeigu inkvizicija būtų išlaikiusi savo pozicijas iki mūsų dienų, tai kiekvieną šeštadienį, sekmadienį ir per didžiąsias šventes CNN kanale galėtume stebėti fantastų deginimo ant laužų ceremoniją, transliuojamą visam pasauliui, kad kiti „svajokliai“ bent jau garsiai neskelbtų, ką galvoja.

MF mums demonstruoja dvi pagrindines nežemiškojo kontakto galimybes – pavadinkime jas Velso ir Tolstojaus variantais.

Velso variantas: ne taip svarbu kas pas ką į svečius atskrido, kas pradėjo pirmas, faktas – taikaus sambūvio nebus. Nelabai mes ir tikime jo galimybe. Kuo puikiausiai tą atspindi vienas istorinis faktas: kai 4-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo transliuojama radijo pjesė, pastatyta Herberto Dž. Velso romano „Pasaulių karas“ („The War of the Worlds“, 1898) motyvais, – nemažai amerikiečių patikėjo, jog girdi tiesioginę transliaciją iš mūšio lauko. Kilo šiokia tokia panika. Šia mūsų vidine baime prieš tai, kas nežinoma, virtuoziškai groja rašytojai – Velso varianto šalininkai. Vienas geriausių šio varianto kūrinių pavyzdžių – Roberto Hainlaino (Robert Heinlein) „Erdvėlaivių kariai“ („Starship Troopers“, 1959), 1960 metais apdovanotas Hugo premija. Netgi tie, kas neskaitė šio kūrinio, galbūt supras, apie ką kalba, jei matė šio romano motyvais pastatytą filmą. Iš tiesų nuostabus pavyzdys, kaip galima sudirbti gerą kūrinį, jei atiduosi jį į Holivudo ryklių nagus. O tempora, o mores! Kritikai už šį romaną Hainlainą kaltino netgi fašistinių idėjų skelbimu: „Geras vabzdys – negyvas vabzdys!“. Tai ne pirmas kartas, kai autoriui mėginama priskirti jo sugalvoto personažo mintis ar filosofiją.

Hainlaino „vabzdžių“ laurai neleido ramiai miegoti ne vienam MF kūrėjui. Ir štai po 26-erių metų žmonija vėl kyla į kovą prieš nariuotakojus. Šį sykį tai Orsono Skoto Kardo (Orson Scott Card) romanas „Enderio žaidimas“(„Enders Game“, 1985). Kardas neprašovė – už šį romaną jam 1985-aisiais įteikta Nebula premija, o 1986-aisiais ir Hugo. Štai ką reiškia užkrečiantis pavyzdys. Tačiau jeigu man reikėtų rinktis vieną iš šių dviejų kūrinių, aš pasirinkčiau „karius“. Kodėl tokio aukšto įvertinimo susilaukė „žaidimas“, tikrai nesuprantu. Tai tipiškas „paauglio“ romanas, kuriame liūto dalis skirta pasakojimui apie herojaus fizinį ir psichologinį brendimą. Kur kas įdomesnis ir tikrai turtingesnis idėjomis „žaidimo“ tęsinys – „Kalbantysis numirusių vardu“ („Speaker for the Dead“, 1986), tą patvirtina ir dar gausesnis premijų skaičius: Nebula 1986, Hugo 1987, Locus 1987.

Tolstojaus variantas: Tolstojų pasirinkau ne todėl, kad jis puikiai asocijuojasi su šių dviejų variantų esme („Karas ir taika“). Norėčiau priminti visai kitą Tolstojų [2] ir jo odę tarpžvaigždinei (šiuo atveju, tiesa, – tik tarpplanetinei) meilei. Džiuljeta – ne nepatyrusi Veronos mergiūkštė, o Marso princesė. Na, ir Romeo ne toks, kokį jį įsivaizduoja jaunosios gimnazistės. O jo draugužis... nebūtų rusas: net ir savo misiją Marse pabaigė revoliucijos organizavimu. Grįžkime prie mūsų avinų, t. y. prie Aelitos (toks buvo princesės vardas) ir jos mylimojo Losio. Vadinasi, mes ne tik galime draugauti su ateiviais, bet netgi galime juos mylėti. Jeigu prisiminsime, kuo baigėsi tarpžvaigždinės meilės istorija Filipo Chosės Farmerio (Philip José Farmer) romano „Meilužiai“ (“The Lovers“, 1961) herojui... Br-r-r... Ne kiekvienam patiktų, jei jo mylimoji pasirodytų esanti vaikščiojanti vabzdžių kolonija. Taigi jei jau pasiryžai mylėti kitos civilizacijos atstovę, pasiruošk ir netikėtumams. Beje, ar visuomet išsyk gali nustatyti, ar ta žavi šešiaakė būtybė yra atstovė ar atstovas? Štai todėl NASA turėtų rekomenduoti į kosminių laivų ekipažus įtraukti tiktai biseksualius Homo sapiens atstovus...

Tačiau čia jau nuklydome į lankas. Ar pastebėjote, jog iš esmės kūrinių, aprašančių pasaulių karą, yra nepalyginamai daugiau, nei apie pasaulių draugystę? Kur čia esmė?

Paprasčiausiai – jeigu nėra karo, vadinasi, nėra konfliktinės situacijos. O kas yra romanas be konfliktinės situacijos? Beveik tas pats, kaip ir nealkoholinis alus. Skonis panašus, tačiau jeigu pamatėme vyriškį paklaikusiomis akimis, perkantį nealkoholinį alų, žinokite – jo namuose laukia nėščia žmona, jau nukankinusi savo antrąją pusę kvailiausiomis užgaidomis. Ką padarysi – padėtis įpareigoja...

Taigi grįžkime prie taikaus pasaulių sambūvio. Jeigu skaitote romaną, kuriame veikia dvi civilizacijos ir jos nė kiek tarpusavy nekonfliktuoja... Perverskit dar šimtelį puslapių. Aha! Dabar matote! Jos susibičiuliavo tik tam, kad bendromis jėgomis galėtų kovoti su trečiąja, ne tokia draugiška, civilizacija. Netikite? Prisiminkite kad ir Fransiso Karsako (Francis Carsac) „Ateivius iš niekur“ („Ceux de nulle part“, 1954).

Užmušti senelį

Anksčiau fantastikoje labai populiari buvo ir laiko kelionių tema. Vienas pirmųjų ją nagrinėjo Herbertas Dž. Velsas savo romane „Laiko mašina“ („The Time Machine“, 1895). Tokiu neįmantriu ir atviru pavadinimu Velsas padarė pradžią aibei visokiausių „Laiko kelionių“, „Laiko patrulių“, „Laiko skydų“, „Laiko sargybų“, „Laiko labirintų“, „Pasiklydusių laike“, „Laiko policininkų“ ir t. t. Devyniasdešimt procentų tokių kūrinių nagrinėja vadinamąjį „laiko kelionių paradoksą“. Kas tai? Tarkime, kad jūs iš senos rūbų spintos, dviejų unitazo bakelių, įvairiausio storio daugiaspalvių laidelių bei lempinio televizoriaus „Tauras“ sukonstravote laiko mašiną. Ir prasideda kelionės laike. Ir štai, nukeliavę bent 50 metų atgal į praeitį, visiškai netyčia 37 kirvio smūgiais nužudote kažkokį žmogelį, kuris, pasirodo, esąs jūsų senelis. Pasekmė: senelis nevedė jūsų senelės, jiems negimė jūsų tėvas – vadinasi, jūsų motušė nepagimdė įžymiojo laiko mašinos išradėjo. Tuomet kas nužudė jūsų senelį? Nesikankinkite – eksperimentais įrodyto atsakymo į šį klausimą nėra.

Vienas geriausių laiko kelionių romano pavyzdžių – Hario Harisono (Harry Harrison) „Vikingas Kolumbas“ („The Technicolor Time Machine“, 1967). Žaisminga forma aprašytas kino industrijos veikėjų bandymas nufilmuoti istorijų filmą apie vikingus, kur pastarųjų vaidmenį atlieka... autentiški vikingai.

Dar vienas pavyzdys – tai kino trilogija „Atgal į ateitį“. Pasirodo, kai nori, gali ir Holivudas. Deja, deja... Buvo juk dar ir „Time Cop“ su kojomis besišvaistančiu Žanu Klodu van Damu. Šis „perliukas“ pademonstravo dar vieną siužetinę liniją, susijusią su laiko kelionėmis. Įvairiausio plauko nusikaltėliai naudojasi Laiko Kelionių technologijomis savo tikslais, visai nesirūpindami ta sumaištimi, kurią jie sukelia laiko magistralėje. Na, o „geriečiai“ laiko kopai persekioja juos, užklupdami nusikaltėlius tai Pontijaus Piloto rūmuose, tai niūriuose XXXVII a. NjuVasiukų džiunglėse.

Vis dėlto parekomenduočiau keletą kūrinių, nagrinėjančių laiko kelionių temą: tai neprilygstamųjų „Monty Phyton“ filmas „Laiko plėšikai“ („Time Raiders“), Aizeko Azimovo (Isaac Asimov) romanas „Amžinybės pabaiga“ („The End of Eternity“, 1955) bei Roberto Hainlaino „Durys į vasarą“ („The Door into Summer“, 1957).

Kas, jeigu?...

Nuo laiko kelionių tik vienas žingsnis iki alternatyviosios istorijos. Kas tai yra? Įsivaizduokime, kad nukeliavę į 1928 metus vienoje iš Bavarijos aludžių jūs kivirčo metu šiek tiek per plačiai ištaškote kažkokio Šiklgruberio, nupiepėlio su mažais ūsiukais panosėje, smegenis. Na ir kas, pasakysite – tas nupiepėlis tikrai ne jūsų senelis. (Čia aš, suprantama, laikausi versijos, kad jūsų pavardė ne Šiklgruberis... Visų skaitytojų, turinčių šią pavardę iš anksto atsiprašau.) Tačiau jis vėliau turėjo išgarsėti kaip Adolfas Hitleris. Na, įsivaizduokite 2000-ųjų pasaulį, kurio istorijoje nebuvo Hitlerio arba jis buvo labai žymus dailininkas, o ne nacių ideologinis vadas. Vadinasi, nebuvo ir Antrojo pasaulinio karo. Ar galite įsivaizduoti? Ne? O kai kurie – gali. Ir ne tik gali, bet ir išdėsto savo vizijas popieriuje, taip pagimdydami alternatyviosios istorijos žanro kūrinius.

Nuostabus Filipo K. Diko (Philip Kindred Dick) veikalas „Žmogus aukštoje pilyje“ („The Men in the High Castle“, 1962) aprašo pasaulį, kuriame jau minėtas Antrasis pasaulinis visgi nugriaudėjo, bet laimėjo vokiečių ir japonų aljansas, o ne nenugalimoji ir šlovingoji Raudonoji armija. Ir štai tame pasaulyje žmogus parašo fantastinį romaną, turintį beprotišką pasisekimą, kuriame vaizduoja tokią istoriją, kokios mes su jumis mokėmės mokykloje... Toks romanas, be abejo, negalėjo likti be apdovanojimų – 1963-aisiais jam paskirta Hugo premija.

Šio žanro labui nemažai nuveikė Džeimsas Patrikas Hoganas (James Patrick Hogan) – „Operacija Protėjas“ („The Proteus Operation“, 1985), bei Orsonas S. Kardas, sukūręs nuostabų romaną, kuriame grupelė mokslininkų tiesiog jūsų akyse kuria alternatyviąją Naujojo pasaulio užkariavimo istoriją – „Kristoforo Kolumbo išpirkimas“ („Pastwatch the Redemption of Christopher Columbus“, 1996). Negaliu susilaikyti nepaminėjęs ir Hario Harisono veikalo „Žvaigždės ir dryžiai visiems laikams“ („Stars and Stripes Forever“, 1997), vaizduojančio alternatyviąją Amerikos kovos už nepriklausomybę istoriją.

Dar vienas pavyzdėlis – Polo Andersono (Poul Anderson) „Operacija Chaosas“ („Operation Chaos“, 1959), vaizduojantis visai kitokį pasaulį, kuriame veikia magija, o vilkolakiai bei raganos tarnauja armijoje. Tačiau tai jau iš maginės fantastikos srities. Apie tai pakalbėsime kiek vėliau, kai prasibrausime per tankias ir dygliuotas MF džiungles.

Visai neblogas alternatyviosios istorijos požanrio darbas – „GLF 1998“ antologijoje publikuotas Justino Žilinsko ir Gedimino Kulikausko bendromis jėgomis sukurtas apsakymas „Prerijų kojotas“. Nors šiame apsakyme svarbesnis kone detektyvinis siužetas nei alternatyvaus pasaulio analizė, bet visgi... Tesaugo Alachas efendžius Justiną ir Gediminą, o taip pat mus visus nuo tokių istorijos posūkių!

Slaptosios durelės į kitus pasaulius

Žengę tik vieną žingsnį, mes iš laiko kelionių srities patekome į alternatyviosios istorijos sritį. Ženkime dar vieną žingsnelį ir atsidursime ne kur kitur, o paraleliniame pasaulyje. Įsivaizduokime, kad vienu metu egzistuoja du, trys ar dar daugiau pasaulių. Viename Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai pralaimėjo (kažkur tai jau girdėjau), kitame – laimėjo, trečiajame karas išvis neįvyko, ketvirtajame karas įvyko, bet pagrindinės konfliktuojančios jėgos buvo eskimai ir Australijos aborigenai... Paralelinių pasaulių požanris, kaip ir alternatyvioji istorija, vaizduoja pasaulius, nuėjusius kitokį vystymosi kelią, tik nepamirštama paminėti, kad tuo pat metu egzistuoja ir mūsų realybė. Paralelinių pasaulių principą itin mėgsta naudoti maginės fantastikos rašytojai, tačiau nesvetimas jis ir MF kūrėjams.

Rodžeris Zelaznis (Roger Zelazny) savo romane „Kelio ženklai“ („Roadmarks“, 1979) labai sėkmingai panaudoja tiek paralelinių pasaulių, tiek ir laiko kelionių teorijas. Ne kartą į paralelinių pasaulių lankas nuklydo ir Klifordas Donaldas Saimekas (Clifford Donald Simak) – „Žiedas aplink saulę“ („Ring Around the Sun“, 1953). O Aizekas Azimovas romane „Net patys dievai“ („The Gods Themselves“, 1972) nuėjo dar toliau – jis pavaizdavo paralelines visatas. Už tai ir buvo apdovanotas 1972-aisiais Nebula, o 1973-aisiais ir Hugo premijomis.

Neaplenkė šios temos ir nūdienos lietuviai – pasiskaitykite Dianos Butkienės apsakymą „Net ištisos paralelinio pasaulio tautos“ („GLF 1997“). Vien dėl pavadinimo verta būtų jį priskirti šiam požanriui.

Einšteino sindromas

Dar vienas MF požanris, pakankamai glaudžiai susijęs su mokslu, – tai kūriniai apie Didžiuosius atradimus. Pagrindinis herojus – būtinai išsiblaškęs ir itin ekscentriškas profesorius (mokslų daktaras, akademikas, etc.) – vykdydamas eilinį bandymą pasuka ne tą rankenėlę, nukerpa ne tą laidą (BUM! „Sakiau tau, kvaily, kirpk mėlyną!“, „Atleisk, aš daltonikas...“) ar įpila į mėgintuvėlį ne to katalizatoriaus (vis tas išsiblaškymas!) ir... Vietoj lauktų nuobodžių bandymo rezultatų – neregėtas negirdėtas atradimas! Štai čia ir prasideda pats linksmumas... Toliau jau tik nuo autoriaus vaizduotės lakumo priklauso, į kokias idiotiškas situacijas paklius išradėjas, kokiems tikslams bus panaudotas jo išradimas (kažkodėl 95 atvejais iš 100 išradimas patenka į Blogų Berniukų (nepainioti su grupe „Bad Boys Blue“) rankas, o tai reiškia: šakės taikiam ir ramiam žmonijos egzistavimui!) ir kuo gi visa tai galop pasibaigs.

Dažnai kvaili-išmintingi profesoriai panaudoja save vietoje baltųjų pelyčių, kaip Herberto Dž. Velso romane „Nematomas žmogus“ („The Invisible Man“, 1897). Kartais jiems pakanka proto suvokti, kokį grėsmingą ir pavojingą dalyką jie išrado. Tačiau žmonės, siekiantys pasaulinės valdžios bet kokia kaina, priverčia išradėją dirbti jų labui – jei ne pinigais, tai grasindami susidoroti su mylimiausia mokslininko katyte Murka.

Visai neblogas šio požanrio pavyzdys – čekų rašytojo Karelo Čapeko (Karel Čapek) „Krakatitas“ („Krakatit“, 1924).

Jei buvote dėmesingi ir pastebėjote mano pavyzdžiuose pateiktų romanų sukūrimo datas, padarysite išvadą, jog Didžiųjų atradimų laikai jau seniai praėjo. Nesididžiuokite savimi – šitą frazę nuolat kartoja visų sričių (na, gal išskyrus genetiką) mokslininkai jau 50 metų.

Didelis didelis „Bum!“

Neretai didžiųjų išradimų rezultatai būna itin kraupūs. Prisiminkime, kaip buvo panaudotas J. R. Openheimerio [3] kūdikis... MF rašytojai mėgina mus perspėti, kad tai, kas nutiko Hirosimai ir Nagasakiui, gali nutikti ir visai mūsų planetai. Neimkite šito perspėjimo giliai į širdį, nes atvyks balti tarsi angelai sanitarai ir pasiims jus... Pavojus gali atsėlinti iš bet kurios pusės – branduolinis karas, ekologinė katastrofa, gamtos stichijų išdaigos ar sužvėrėję nuo per didelės eksperimentinių pesticidų dozės pomidorai. Visa tai – pagrindas katastrofų MF romano siužetui. Žinoma, katastrofą gali sukelti ne tik neprognozuojami Homo sapiens poelgiai. Kiekvienas save gerbiantis asteroidas, kometa ar dar koks dangaus kūnas tik ir svajoja, kaip įsirėžti į mūsų Žemę, tarkim, kur nors Černobylio ar Los Alamos [4] teritorijoje. Dar gerokai prieš pergalingą „Asteroido“ su Briusu Vilisu (Bruce Willis) žygį per pasaulio kino teatrų sales, apie tokią grėsmę susimąstė ir Laris Nivenas (Larry Niven) bei Džeris Purnelis (Jerry Pournelle). To susimąstymo vaisius – romanas „Liuciferio kūjis“ („Lucifers Hammer“, 1978), vaizduojantis tai, kas vyko iki katastrofos, katastrofos metu ir ką žmonijos likučiai veikė po jos. Tokia siužeto plėtotė gana tipiška „katastrofiniams“ MF kūriniams. Tomis pačiomis gairėmis vadovavosi ir Džonas Vindemas (John Wyndham) rašydamas savo „Trifidų dienas“ („The Day of the Triffids“, 1951), kuriame pasakojo apie paslaptingo švytėjimo danguje apakintos žmonijos kovą su mąstančiomis salotomis – atsiprašau! – protingais augalais. Beje, prie katastrofų romanų su tam tikromis išlygomis galime priskiri ir kitą Dž. Vindemo veikalą – „Krakenas prabunda“ („The Kraken Wakes“, 1953).

Pašėlęs Mikas ir visi kiti...

„Post holocaust“ požanrio kūriniuose paprastai pati katastrofa nevaizduojama. Pagrindinė tokio tipo veikalų tema – žmonija po katastrofos. Ryškiausias ir kone kiekvienam iki skausmo pažįstamas šio požanrio pavyzdys – kino trilogija „Pašėlęs Maksas“ („Mad Max“) su Melu Gibsonu pagrindiniame vaidmenyje.

Be abejo, „post holocaust“ požanris ne tik kino industrijoje užėmė savo nišą – rašytinių kūrinių taip pat pakanka. Prisiminkime Rodžerio Zelaznio bei Filipo K. Diko bendrą kūdikį „Rūstybės Viešpats“ („Deus Irae“, 1976), kuriame vaizduojamas ne tik pasaulis po katastrofos, tačiau ir kaltės jausmo bei sąžinės priekaištų draskomas mokslininkas, graudžią šypseną sukeliančiu vardu – Liuftoifelis, sukėlęs tą katastrofą... R. Zelaznis ne sykį kreipė savo žvilgsnį į „post holocaust“ dirvonus. Šiam požanriui galime priskirti romaną „Tas nemirtingasis“ („This Immortal“, 1965), 1966-aisiais pelniusį Hugo premiją, bei apysaką „Prakeikimo slėnis“ („Damneition Alley“, 1969), gana nevykusiai ekranizuotą.

Labai savotiškas Deivido Brino (David Brin) romanas „Paštininkas“ („The Postman“, 1985), kurio, beje, irgi nepavyko ekranizacija. Kaip sakoma, atėjo Kevinas Kostneris ir viską apdergė... Pagrindinis romano herojus, beklaidžiodamas po katastrofos nuniokotą Ameriką, atsitiktinai suranda JAV pašto furgoną. Pasisavinęs negyvo (ir jau senokai!) paštininko uniformą jis klajoja toliau, įvairiausiose žmonių bendrijose, tarsi salelės išmėtytose buvusioje JAV teritorijoje, prisistatydamas atkuriamų Valstijų pašto kurjeriu, pasakodamas žmonėms pasakėles apie naująjį Prezidentą, apie tai, kad greitai visoje teritorijoje bus įvesta tvarką. Žmonės, nuvarginti pokatastrofinės egzistencijos, mielai tiki tomis pasakėlėmis, kad ir kokios naivios jos būtų... Visuomet lengva apgauti tą, kuris nori būti apgautas.

Sterlingo E. Lanjė (Sterling Edmund Lanier) romanai apie Hierą bei Klifordo D. Simako „Žvaigždžių paveldas“ („A Heritage of Stars“, 1977) taip pat priklauso šiam požanriui, kaip ir mūsų tautiečio Algio Budrio romanas „Kažkas nemirs“ („Some will not Die“, 1961) ar Stiveno Kingo (Stephen King) iš tiesų monumentalus veikalas „Dvikova“ („The Stand“, 1978). Savotiškas maginės fantastikos ir „post holocaust“ lydinys – britų rašytojo Deivido Gemelio (David Gemmel) „Vilkas šešėlyje“ („Wolf in shadow“, 1987) ir kiti to paties „Sipstrassi“ ciklo romanai.

Algis Budrys nebuvo vienintelis lietuvis, mėginęs savo jėgas „post holocaust“ plotuose. Iš dalies šiam požanriui galima priskirti ir Tomo Blažausko apsakymą „Partizanas“ („GLF 1998“). Nors šis kūrinėlis neabejotinai dvelkia Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanu „Piknikas šalikelėje“, kurį aš priskyriau visai kitai kategorijai... Tačiau ne taip jau retai kūrinys turi daugiau nei vieno požanrio bruožų. Negaliu vien dėl to plėšti knygą per pusę ir vieną puselę krauti į vieną lentyną, o kitą... Išsiauklėjimas neleidžia. Motušėlė man tvirtindavo: „Neplėšyk knygučių – joms skauda... Neplėšyk, kam sakau!.. tuoj gausi per nagus...“ Sakykit ką norit, bet auklėjimas – didi jėga!

Tele-Bim-Bam

Požanriui „tele-bim-bam“ priskirtini visi kūriniai, kuriuose pasakojama apie žmones, turinčius neeilinių galių, įvaldžiusius telepatiją, telekinezę, pirokinezę, levitaciją ar dar kokį velnią. Nemenką indėlį į „tele-bim-bam“ požanrio istoriją įnešė Aleksandro Beliajevo „Žmogus-amfibija“ („Čelovek-amfibija“, 1928), „Arielis“ („Ariel“, 1941). Kur kas didesnių aukštumų šioje srityje pasiekė „siaubukų“ karalius (pavardė įpareigoja?) Stivenas Kingas romanais „Kerė“ („Carrie“, 1974), „Tylos zona“ („The Death Zone“, 1979) bei „Uždegančioji žvilgsniu“ („Firestarter“, 1980).

Tačiau plačiausią atgarsį šis požanris atrado komiksuose. Kiek juose pasirodė visokiausio plauko supermenų, betmenų, spaidermenų, naitmenų ar kvailiamenų, tik velnias težino, o ir tas tik apytiksliai. Šių komiksų populiarumas, matyt, kažką pakuždėjo į ausį Holivudo vertelgoms. Ir pasipylė komiksų kino versijos. Be abejo, tiek komiksai, tiek „kino šedevrai“ gana toli nuo to, ką mes vadiname MF. Šiek tiek arčiau to žanro buvo filmai iš „Skenerių“ („The Scaners“) serijos ar S. Kingo bestselerių ekranizacijos.

Šios rūšies veikalai tikrai nepranyks, nes veikiau visa žmonija atsisakys alkoholio ir tabako teikiamų malonumų, nei paaugliai liausis svajoję apie ypatingąsias galias, kurios paverstų juos supermenais, o svarbiausia – padarytų bent kiek patrauklesnius ilgakasių gimnazisčių akyse.

Tautinio „tele-bim-bam“ pavyzdėlis – Prano Šarpnickio apsakymas „Keturi“ („GLF 1998“), kuriame ketvertas veikėjų nuprotėja iki tos ribos, už kurios žmogus tampa... dievu? Šiurpas krečia, kai matai, iš kokio molio lipdomi dievai.

Kosminės traviatos

Dar vienas požanris, savo šaknimis įsiskverbęs giliai į komiksus – vadinamoji „kosminė opera“ (space opera) – KO. Taiklus pavadinimas, nieko neprikiši. Požanriui būdingas perdėtas puošnumas (kokį taip pat regime Operos ir baleto teatro scenoje) bei didingumas, skambūs titulai, šabloniški veikėjai iš didžiosios raidės (Princesė, Herojus, Blogasis Niekšelis), na ir, be abejo, bekompromisė Gėrio ir Blogio kova. Kūrinio veikėjai vienareikšmiškai priklauso kuriai nors vienai iš šių dviejų stovyklų.

Iš komiksų KO persikėlė tiesiai į kino ekraną. Vienas pirmųjų bandymų – filmas „Flešas Gordonas“ („Flash Gordon“). Didžiausias šio kinematografinio šedevro privalumas – filmo garso takelis, kurį įgrojo neprilygstamoji „Queen“ grupė su dar jaunu ir dar gyvu Fredžiu Merkuriu priešakyje.

Bene ryškiausias ir plačiausiai žinomas KO pavyzdys, žinoma, Džordžo Lukaso (George Lucas) kūdikis su trimis (o dabar jau ir keturiomis [5]) galvomis – „Žvaigždžių karai“ („Star Wars“). Čia rasite viską, ko tik reikia gerai KO: tai ir Blogio imperija, ir Princesė, ir bebaimiai riteriai-džedajai, ir galiausiai teigiami herojai – kapitonas Solo bei Lukas Skaivokeris. Senoji „Žvaigždžių karų“ trilogija JAV (ir visame likusiame pasaulyje, gal tiktai išskyrus Mozambiko džiungles) pelnė didžiulį pripažinimą ir populiarumą. Ne taip seniai pasirodžiusi pirmoji „Žvaigždžių karų“ priešistorės dalis (epizodas I) taip pat sukėlė šiokią tokią psichozę – susenę šios kino epopėjos gerbėjai varvindami seiles laukė naujo šedevro. Deja... naujajame filme nebebuvo ankstesnės romantizmo auros, nebebuvo ir Harisono Fordo, kuris įkvėpė gyvybės senosioms „Žvaigždžių karų“ dalims. Fordo suvaidintas kapitonas Solo – visiškai netipiškas KO veikėjas, mat jis pernelyg žmoniškas, o ne šventas kovotojas už kažkokį abstraktų Gėrį. Būtent šis netipiškumas buvo viena iš „Žvaigždžių karų“ pasisekimo priežasčių.

Tačiau KO nėra išimtinai komiksų ir kino verslo sritis. Net jei nekreipsime dėmesio į Lukaso filmų motyvais parašytas knygeles ar kai kuriuos Simono R. Gryno (Simon Richard Green) kūrinius (br-r-r...). Šiam žanrui priskiriami ir daugelis Edmondo Hamiltono (Edmond Hamilton) romanų bei nepakartojama Frenko Herberto (Frank Herbert) „Kopa“ („Dune“, 1965), atnešusi autoriui 1965-aisiais Nebula, o 1966-aisiais Hugo premijas. „Kopa“ – viena perkamiausių knygų pasaulyje. KO požanriui „Kopą“ priskiriu tik dėl išorinio pateikimo – Imperija, Princesė, baronai ir hercogai... tačiau tai išties daugiaplanis ir labai sudėtingas kūrinys, nuostabus filosofinės fantastikos pavyzdys. F. Herbertas, paskatintas tokio populiarumo, prikepė daug tęsinių, be abejo, nebepasiekiančių to lygio kaip pirmasis romanas. Beje, „Kopą“ labai vykusiai ekranizavo Deividas Linčas (David Lynch), jei tik galima vykusiu vadinti bandymą į 180 minučių sukišti tokį nevienareikšmį ir platų pasakojimą.

N. B. „Kopa“, kaip ir pridera operai (nors ir kosminei), taip pat turi ryšį su muzikos pasauliu – vieną vaidmenų romano ekranizacijoje sukūrė žinomas roko dainininkas Stingas.

Pakeliui į Kentauro Alfą

Viena plačiausių MF temų – kosminės kelionės. Apie keliones į kitus pasaulius žmonija svajoja jau labai seniai. Tik galutinis maršruto taškas nuolat tolsta. Pradžioje tai buvo Mėnulis, vėliau Marsas ar Venera, kol galų gale žmogus nukreipė savo žvilgsnį į mirgančius taškelius naktinio dangaus skliaute. Neišmanėliai, nežinantys, jog tai langeliai, pro kuriuos mus stebi angelai, tuos taškelius vadina žvaigždėmis.

Dar 1656 metais prancūzų didikas, poetas ir skandalistas Sirano de Beržerakas (Cyrano de Bergerac) parašė veikalą „Komiškoji Mėnulio valstybių ir imperijų istorija“ („Histoire comique des États et Empires de la Lune“), kuriame aprašė ne vieną gana absurdišką kelionės į Mėnulį metodą. (Pvz., išsivolioti rasoje, o ši garuodama rytą pakels jūsų kūną iki Mėnulio. Geras sumanymas, tačiau Konstantinas Ciolkovskis [6] tą metodą atmetė, manydamas, jog toks kelionės būdas kosmonautams garantuos chronišką slogą.)

1901-aisiais Herbertas Dž. Velsas taip pat privertė savo romano „Pimieji žmonės Mėnulyje“ („The First Men in the Moon“) herojų keliauti į mūsų planetos palydovą.

1917 metais Tarzano „tėtušis“ Edgaras Raisas Barouzas (Edgar Rice Burroughs) parašė pirmąjį romaną apie žemietį Džoną Karterį, nublokštą į raudonąją planetą kautis, mylėti ir kentėti – „Marso princesė“ („A Princess of Mars“), vėliau pratęstą kituose „Marso karų“ serijos romanuose.

Dar sykį galime prisiminti 1923-iuosius ir Aleksejaus Tolstojaus „Aelitą“.

1950-ieji: MF lyrikas Rėjus Bredberis (Ray Bradbury) publikuoja dabar jau klasika tapusias „Marso kronikas“ („The Martian Chronicles“). Tačiau mokslas negailestingas – paaiškėjus, jog nei Mėnulyje, nei Marse gyvybės (bent jau protingos!) nėra, rašytojams teko savo herojus pasiųsti dar toliau... (Nors Marsas vis dar gajus, bent jau kino industrijoje – „Marsas atakuoja“, „Misija: Marsas“ ir pan.)

Kosmoso plotai beribiai. Kiekvienam rašytojui atsiras sava Didžiojo Ožio Alfa, Beta ar Dzeta tam, kad aplink ją paleistų suktis planetas su pačiomis egzotiškiausiomis gyvybės formomis.

1971-aisiais Laris Nivenas publikuoja savo „Žiedinį pasaulį“ („Ringworld“), kuris pelno rašytojui Nebula 1970 bei Hugo 1971 premijas. Štai kur rasite viską, ko tik norite: ir keisčiausių gyvybės formų, ir paslaptingą Žiedo pasaulį, sukurtą nežinomos civilizacijos.

Guliveris pas kiaules

Vadinasi, jau XVII a. buvo rašoma apie kosmines keliones? O kas įdomesnio sukurta kitame, XVIII a.? Tas amžius mums padovanojo ligi šiol beveik kasmet pakartotinai leidžiamą kūrinį – DžonatanoSvifto (Jonathan Swift) „Guliverio keliones“ (gailėdamas skaitytojų, lietuvišką pavadinimą trumpinu; deja, originalo kalba privalau pateikti jį visą – „Travels into Several Remote Nations of the World, in Four Parts, by Lemuel Gulliver, first a surgeon, and then a captain of several ships“, 1726). Jei dabartiniai autoriai tęstų Svifto tradicijas, tai romano tekstas būtų panašus tik į trumpą pavadinimo turinį. Kokiam požanriui priskirti šį veikalą? Ogi fantastinei socialinei satyrai. Dažnai autoriai, nenorėdami ar nedrįsdami atvirai pasišaipyti iš savo laikotarpio visuomenės ir jos nuostatų, griebdavosi pigaus triuko – pabėgdavo į išgalvotus pasaulius, kuriuose vaizduodavo tą visuomenę itin groteskiškomis priemonėmis, tad daug kas juokdavosi iš tokio romano personažų, nepastebėdami, jog juokiasi iš savęs.

XX a. taip pat neįstengė numarinti šio požanrio. 1927-aisiais Japonijoje pasirodė Akutagavos Riunoskės (Akutagawa Ryūnosuke) „Vandenių šalyje“, besišaipantis tiek iš vakarietiškojo, tiek ir iš rytietiškojo gyvenimo būdo.

Penktajame dešimtmetyje fantastinė socialinė satyra grįžta į Angliją. Iš po Džordžo Orvelo (George Orwell) plunksnos vienas po kito gimsta du itin aštrūs romanai: „Gyvulių ūkis“ („Animal Farm“, 1945) ir „1984“ (1949 m.).

Populiarus Pjero Bulio (Pierre Boulle) romanas „Beždžionių planeta“ („La planète des singes“, 1963), susilaukęs ir ekranizacijos – taip pat socialinės satyros pavyzdys.

Tarybų Sąjungoje satyra, net ir užmaskuota, buvo labai kenksminga autorių sveikatai. Įžvalgusis Kaukazo kalnų sūnus bet kokioje beždžionėje būtų išsyk atpažinęs save ir išsiųstų tokios satyros autorių į kūrybinę komandiruotę rašyti romano „Baltųjų lokių planeta“. Tačiau klimatas nepaiso diktatorių valios. Visuotinis oro atšilimas planetoje palietė ir draugiškąją grandinėmis į bendrą šeimą surakintų tautų sąjungą.

1965-aisiais Arkadijus ir Borisas Strugackiai (Аркадий и Борис Стругацкие) parašė dar santykinai švelnią satyrą „Pirmadienis prasideda šeštadienį“ („Понедельник начинается в субботу“), o 1967-aisiais – jau atvirai kandų (net ir tuo metu dar galėjusį pakenkti autorių sveikatai) kūrinį – „Pasaka apie trejukę“ („Сказка о Тройке“). Tačiau romano apie baltąsias meškas ir čiukčių medžiotojus broliai taip ir neparašė.

Neskirti pasimatymai arba duokit kontaktą!

Apie civilizacijų santykius jau rašėme, kai aptarėme taikų sambūvį ir karą. Tačiau tai ne vienintelės kontakto formos. O jeigu jau kontaktas įvyko, tik mes to nepastebėjome? Arba neįstengėme rasti bendros kalbos, tik skėsčiojome rankomis (čiuptuvais, pelekais) ir išsiskyrėme nieko nesupratę? Arba susidūrėme su civilizacija, tiek svetima mums, kad nei mes negalime patikėti jų protu, nei jie – mūsų?

Stanislavo Lemo (Stanisław Lem) romanai „Nenugalimasis“ („Niezwyciężony“, 1964) bei „Soliaris“ („Solaris“, 1961) būtent apie tokius nepavykusius kontaktus. Beje, „Soliario“ ekranizacijoje pagrindinį vaidmenį sukūrė lietuvių aktorius Donatas Banionis.

Nepavykusio kontakto tema skamba ir brolių Strugackių romane „Piknikas šalikelėje“ („Пикник на обочине“, 1972). Žmonija neteko galimybės susitikti su ateiviais akis į akį, ji gali tik studijuoti keistą ateivių vizito palikimą.

Kitas neįvykusio kontakto variantas: labiau išsivysčiusi rasė stebi nesubrendėlius. Stebi slapčiomis, neišsiduodama, kad ji tūno čia pat, už kampo. Stebi nesikišdama į nesubrendėlių vystymąsi. Kyla klausimas – ar nesikišimo politika turi ribas? Ar gali susidaryti situacija, kuomet neetiškas ir nehumaniškas bus ne įsikišimas, o šaltas ir abejingas mokslinis stebėjimas? Juk stebimas ne kino filmas, kai „nukauti“ aktoriai po filmavimo linksmai klegėdami gurkšnoja šaltą alų, o realus protingų būtybių gyvenimas. Šiuos klausimus užduoda kitas brolių Strugackių romanas – „Sunku būti dievu“ („Трудно быть богом“, 1964). Mano nuomone, tai geriausias rusų fantastikos pavyzdys, publikuotas sovietiniais laikais.

Ką mums žada rytojus? Tikėk, jei gali...

Futuristiniai (pasakojantys apie ateitį) kūriniai iš esmės skirstomi į dvi dalis – utopijas ir antiutopijas. Pastarųjų nepalyginamai daugiau. Kodėl? Ar pamenate, ką pasakojau apie konfliktinę situaciją, būtiną romanui? O kokios konfliktinės situacijos gali susidaryti utopinėje visuomenėje? Štai tuomet griebiamasi pseudoutopijos triuko.

Lenkų rašytojo Stanislavo Lemo romano „Sugrįžimas iš žvaigždžių“ („Powrót z gwiazd“, 1961) herojus patenka į tolimos ateities pasaulį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo idealus, bet... Sakoma, kad vienintelis vaistas nuo meilės iš pirmo žvilgsnio – pažiūrėti įdėmiai antrą kartą. Taigi tas idealumas mūsų protagonistui nepatinka. Mums irgi. Juk minėtasis protagonistas mums kur kas artimesnis ir suprantamesnis, nei propro... provaikaičiai, patenkinti savo idealiu pasaulėliu.

O štai Rėjaus Bredberio romane „451° Farenheito“ („Farenheit 451“, 1951) jau nuo pirmųjų puslapių suprantame, kad graži ateities vizija – ne kas kita, kaip puošnus ir išdailintas fasadas, o užėjus į laiptinę nosį riečia įsisenėjusio šlapimo dvokas. Iš tiesų ar dvasiškai išsikastruotai visuomenei daug reikia, kad ji būtų laiminga? Ko gero, ne. Svarbiausia, kad neliktų nekastruotųjų, kurie gali sudrumsti idealybės iliuziją.

Ne linksmesnę ateitį piešia Haris Harisonas romane „Pasislinkit! Pasislinkit!“ („Make Room! Make Room!“, 1966). Bandydamas prognozuoti planetos gyventojų ateitį, H. Harisonas pamiršo apie sparčiai populiarėjančias kontracepcijos priemones ir nūdienos Lietuvos ekonominę situaciją, galinčią uždusinti bet kokį norą turėti daugiau nei vieną vaiką. Šioje ateities vizijoje pasaulis perpildytas it sausakimšas troleibusas pusę aštuonių ryto. Kaip ir troleibuse visi nervingi ir tik ir taikosi užlipti kitam ant nuospaudos.

Balsuokite už Bobiką kiemsargį!

Ar neatsitiks taip, kad beieškodami proto brolių tolimiausiuose Visatos užkaboriuose, pražiopsosime juos savo panosėje? Galbūt kaip tik dabar proto brolis šlamščia „Chappi“ arba gainiojasi proto sesę Murką?

Įkyri idėja apie jaunesniuosius proto brolius kankina ne vieną fantastą, tačiau užuot apsikeitus su savo Brisiumi guoliais, kuris ne kuris fantastas numeta savo broliui kaulą ir palieka jį vienatvėje svarstyti apie egzistencijos problemas, o pats sėdasi prie rašomosios mašinėlės ir kurpia odę Bobik sapiens rasei.

Klifordas D. Saimekas savo romane „Miestas“ („City“, 1951) teigia, kad mūsų kiemsargiams tereikia šiek tiek chirurginiu būdu patobulinti balso aparatą ir jie tuoj pat puls vienas kitam pasakoti anekdotus bei blevyzgoti apie dailias kalaites.

Tačiau bene realiausi pretendentai į „jaunesniojo brolio“ vaidmenį – delfinai. Vien tas faktas, kad jų smegenys sveria gerokai daugiau nei Homo sapiens atstovo, įkvėpė ne vieną rašytoją.

1967 metais apie juos prabilo prancūzas Robertas Merlis (Robert Merle) savo romanu „Protingas gyvūnas“ („Un animal doué de raison“). 1970-aisiais į delfinų šlovintojų gretas įsijungė ir sovietinė fantastika – Sergejus Žemaitis (lietuvių kilmės rusų rašytojas) ir jo romanas „Amžinas vėjas“ („Вечный ветер“).

Toks prieraišumas vandens gyvūnams negalėjo nesulaukti pasisekimo. Deivido Brino romanas „Žvaigždžių potvynis“ („Startide Rising“, 1983) pelnė delfinams Locus 1983, Hugo 1984 ir Nebula 1984 premijas.

Drugelio sapnas

Šį skyrelį skiriu vadinamajam vidinio kosmoso (inner space) požanriui. Pavyzdžių pateiksiu tik vieną, bet patį ryškiausią šio požanrio atstovą – Filipą K. Diką (Philip Kindred Dick).

Filipas K. Dikas garsėjo savo sugebėjimu taip viską sujaukti, kad skaitytojas nebesuvokė, kuris iš keleto siūlomų realybės sluoksnių yra tikrasis. Vienas mėgstamiausių šio autoriaus triukų – herojus papuola į kokią nors katastrofą, po to jis atsipeikėja, paaiškėja, kad jis neatsipeikėjo, o vis dar kliedi, po to pasirodo, jog visgi atsipeikėjo, tik ne jis, o dar vėliau... Tarsi rusiškos „matrioškos“ realybės iššoka viena iš kitos ir tas procesas vyksta nenutrūkstamai... Tai man primena chrestomatinį klausimą: „Kas aš? Filosofas, kuris sapnuoja, jog jis – drugelis, ar drugelis, kuris sapnuoja, jog jis yra filosofas, sapnuojantis, jog jis – drugelis?“

Na? Sunku nepasiklysti vidiniame kosmose? Iš tiesų sakau jums: nėra tankesnių džiunglių už LSD nukankintą rašytojo psichiką.

Pavyzdžiui: romanai „Akis danguje“ („Eye in the Sky“, 1957) ir „Ubikas“ („Ubik“, 1969).

Kompiuteriniai kaubojai

Kiberpanko (cyberpunk) požanrio gimimas siejamas su Viljamo Gibsono (William Gibson) romano „Neuromanceris“ („Neuromancer“, 1984) pasirodymu. Kas gi yra kiberpankas?

Kiberpanko kūriniai vaizduoja nelabai tolimos ateities pasaulį, gerokai pakeistą sparčiai besivystančių genetikos, matematikos ir kitokių technologijų. Valdžia sutelkta galingų korporacijų rankose. Tie, kas nepriklauso korporacijoms ar tarptautinėms mafijos grupuotėms, niūrios rytdienos pasaulyje – visiškai niekas, visuomenės atmatos. Pramoninis špionažas pasiekęs neregėtų aukštumų, vagiamos ne tik idėjos, bet ir žmonės, tas idėjas iškeliantys. Brangiausia prekė – informacija (šitai mes suprantame jau ir dabar).

Kiberpankui būdingas dinamiškas, agresyvus, trūkčiojantis pasakojimo stilius.

Neaplenkė kiberpankas ir kino industrijos. Šiam požanriui priskiriami filmai „Džonis Menmonikas“, „Hakeriai“ ir neseniai nuskambėjusi „Matrica“.

Na o Viljamui Gibsonui romanas „Neuromanceris“pelnė Nebula 1984 ir Hugo 1985 premijas.

Iš lietuvių bandymų, ko gero, artimiausias kiberpankui Mykolo Starkausko ir Egidijaus Šantaro apsakymas „Idealus pasirinkimas“ („GLF 1997“).

Netikrų veidrodžių karalystė

Virtuali, menamoji relaybė (virtual reality), VR, – tai kiberpanko sumanymas. Tačau VR pakankamai greitai išsivystė į atskirą požanrį. VR – tai kompiuterinių technologijų sukurtas menamasis pasaulis, kuriame padedama specialios įrangos gali veikti žmogaus sąmonė. Kitaip tariant, užsimovei šalmą ant galvos ir pirmyn – į kompiuterinius tinklus. O ten... Džiunglės, dykumos, megapoliai – viskas, ko tik geidžia širdis, viskas, ką įstengia sukurti žmogaus vaizduotė. Vis tai, be abejo, tik krūva gelžgalių, mikroschemų, kabelių, bet, kol jūs nenusiėmėte savo šalmo – visa tai tiek realu, kaip ir atsilupinėję jūsų kambario tapetai.

Vienas įdomesnių šio požanrio pavyzdžių – rusų rašytojo Sergejaus Lukjanenko (Сергей Лукьяненко) romanas „Atspindžių labirintas“ („Лабиринт oтражений“, 1997). Romano herojus menamosios realybės plotuose sutinka ne ką kitą, o nežemišką protą.

Naują VR puslapį atvertė velionis Rodžeris Zelaznis, padedamas savo gyvenimo draugės Džein Lindskold (Jane Lindskold), kuri pabaigė Meistro nebespėtą parašyti veikalą „Donerdžekas“ („Donnerjack“, 1997). Šiame romane R. Zelaznis mums pasiūlo netgi tris realybes: be tikrosios Verite (nuo angl. verity – tikrumas) ir Virtu (angl. virtual – galimas), čia atsiranda dar viena, dvasių realybė, kurioje egzistuoja banši, vaiduokliai ir t. t.

O ką veikia lietuviai? Atsakymas – rašo visai neblogus VR apsakymus. Panašu, kad virtualioji realybė rimtai sužavėjo vieną gabiausių šių dienų lietuvių fantastą – Justiną Žilinską. Jo apsakymas „SInkubas“ („GLF 1999“, pirmoji vieta) – labai neblogas VR pavyzys.

Na o jei jums pabos pernelyg rimti VR veikalai, atsiverskite Briuso Betkės (Bruce Bethke) romaną-parodiją „Headcrash“ („Galvos gedimas“, 1995 – nors naudodami kompiuterijos specialistų žargoną, turėtume versti „užlūžusi“ arba „pakibusi galva“).

Žiurkiada

Pabaigai pasilikau plačiausią MF sritį – Kosminio kovinio šlamšto požanrį. Nepulkite kaltinti manęs kategoriškumu – anaiptol nemanau, kad neegzistuoja GERA kovinė MF. Egzistuoja. Aš tuo įsitikinęs. Lygiai taip pat, kaip aš įsitikinęs tuo, kad Egipte yra piramidžių, nors savo akimis jų nesu matęs. Na, gerai, gerai – esu skaitęs netgi ne vieną visai neblogą kovinės MF kūrinį, taičiau jie visi turi vieną trūkumą – aš juos visus pamirštu. Tai kažką sako, tiesa? (Veikiausiai tik tiek, kad aš sergu skleroze...)

Pagrindiniai šio požanrio bruožai: itin dinamiškas siužetas, sekli mintis, raumeningi ir gudrūs pagrindiniai herojai, buki priešininkai ir svarbiausia, kaip sako vienas mano pažįstamas, kur kas labiau už mane išprusęs (taip pat ir fantastikoje), „daug kraujo ir daug šūdo“.

Ne patys blogiausi Kosminio kovinio šlamšto pavyzdžiai – Hario Harisono romanai apie Džeimsą Bolivarą diGrizą ar Jasoną dinAltą. Tačiau šių personažų populiarumas pakišo gana rimtam autoriui koją – sėkmės paakintas jis prikepė tiek vienas už kitą prastesnių tęsinių, kad kai kuriuos žmones jau purto vien nuo žvilgsnio į knygą, ant kurios viršelio puikuojasi Hario Harisono pavardė.

O prasidėjo viskas nuo tikrai neblogų kovinės MF romanų „Mirties planeta“ („Deathworld“, 1960) bei „Plieninė žiurkė“ („The Stainless Steel Rat“, 1961). Nuo visiškos nepagarbos H. Harisoną gelbėja tik neprastas humoro jausmas, kuris retkarčiais prasiveržia netgi ir pačiuose prasčiausiuose jo prozos „perliukuose“.

Antraktas

Dabar galime šiek tiek atsipūsti ir gurkštelėti alaus ar gaiviųjų gėrimų, MF plotuose pamėginę įvesti šiokią tokią tvarką.

Tilitės pastabos:

[1] Džordanas Bruno (Giordano Bruno) – XVI a. italų filosofas, teologas ir astronomas, už savo pažiūras sudegintas ant laužo.

[2] Turimas omenyje Aleksejus Tolstojus (ne tas Levas Tolstojus, kuris parašė „Karą ir taiką“) ir jo romanas „Aelita“, 1923.

[3] Julijus Robertas Openheimeris (Julius Robert Oppenheimer) – amerikiečių fizikas, vadovavo kuriant atominę bombą, tačiau pasisakė prieš tolimesnius bandymus ir tokių bombų naudojimą karo tikslams.

[4] Los Alamos mieste (JAV) veikia slapta laboratorija, 1943 m. įkurta J. R. Openheimerio, kurioje kuriami branduoliniai ginklai ir atliekami moksliniai bandymai.

[5] Dabar jau išleisti net septyni filmai.

[6] Konstantinas Ciolkovskis – rusų mokslininkas, kosmonautikos pradininkas.

Taip pat redagavau kai kuriuos autorių vardus bei kūrinių pavadinimus lietuvių kalba (pagal dabartinę LIBIS adaptaciją).