Aš
Tave
  Myliu.

Po mūšio prabėgo  3 dienos. Dėl skausmų nieko nemačiau aplink save, tik įsivaizdavau tavo veidą ir tas akimirkas dėl kurių dabar kenčiau. Naktimis negalėjau užmigti. Akys plūdo ašaromis, visai neėmė miegas. Nemiga. Vis dar jaučiu jos rankas, apkabinimą, ir bandau įtikinti save, kad jos tavo. Bet tai tik mano rankos  - šaltos,šiurkščios, glamonėjančios mano kūną. 
Vaje, man visai čiuožia stogas. Nejučia kandu į pagalvę lyg ji būtų tavo lūpos, kasdien aistringu bučiniu mane žadinusios ir dieną praskaidrinusios. Bet lūpos buvo mano. Pagalvė taip pat.
Susinervinu. Drąsiai šūkauju, kad meilė tau nepriklauso, nes paleidai kulką į mano širdį, nors žinau, kad manęs negirdi. Niekas manęs negirdi. Tad šūkauju toliau, maldauju atsišvartuoti nuo mano kranto ir pasiimti po išsiskyrimo užgultą naštą. Tačiau tu manęs negirdi.
Po mūšio prabėgus 30 dienų ketini gražinti išplėštą širdį. Į tuštumą, kurią sukūrei. Praeis dar šiek tiek laiko, kol ją kas nors užpildys, kol viskas sugis. Tačiau laukti aš galiu. Jau tiek ilgai laukiau ir dar palauksiu. Tai vienintelis dalykas, kurio mane išmokei.
O kai pasveiksiu, turėsiu jėgų palaidoti sielvartą. Ir viskas bus baigta.