Bediskutuodama apie LARP'ą pamaniau sau - gi bet kokia kūryba yra savotiškas žaidimas vaidmenimis. Ir jo nereikia baigti - visi personažai kaip pas kokį šizofreniką gyvena galvoje tol, kol to nori.

Gal kai parašysiu tūkstantį tekstų
ir kai perskaitysiu tūkstantį piktų komentarų
kai mane perskaitys tūkstantis skirtingų žmonių
gal nebesijaudinsiu dėl darbų, kuriuos publikuoju.

Atsivelku čia ieškoti vieno pažįstamo (kai reikia kokią mianišką sielą surasti, visad atsivelku čia), žiūrau - ogi debesėlis prie mano "Ni!" puikuojasi...

Jei kam įdomu - aš nesu neaktyvi. Aš tik neužsuku, kol neturiu ką įdėti. O žinote, kiek šiai mergaitei trunka vieną kūrinį parašyt? Taigi, kad metelius kitus... Bet jeigu jūs man parašysite čia laiškelį, aš užsuksiu daržniau! :)

Pažįstamo taip ir neradau... Beveik manau, kad jeigu parašyčiau, ko ieškau, atsirastų bent penki skaitovai, kurie žino, kur jis dabar, bet... Kai kurie žmonės turi ilgam dingti, kad vėliau juos atrastum. Praeitą kartą mačiau aną pilietį prieš kelerius metus - netikėtai paskambino ir paklausė, ką veikiu. Gal ir vėl kada atsiras - vien dėl tokių piliečių verta nekeisti telefono numerio dešimt metų.

Po ilgo laikymo ir branginimo šis kūrinys jau turėjo suaugti, sutvirtėti ir pasiruošti plačiajai auditorijai.

Nors ką jau - ne jis, o aš. Tai aš turėjau pasiruošti, kad ne taip skaudėtų, jeigu niekas nesupras.