Norėčiau mylėti ir būti mylima amžinai, visad, nuolat, kiekvieną akimirką, dieną, ligoje, mirties apvaizdoje, naktį, sapnuose, svajonėse, šnabždesyje, tamsoje, tyloje, ūkanotame ryte, vaiko klyksme, vaiskiame ryte, žiedų žydėjime, žvaigždėse....Kad bučinys su juo būtų toks, tarsi tūkstančiai skruzdėlyčių bėgioja krūtinėj. Lauki. Žiuri i akis. Jauti artėjančias jo lupas. Švelnus lyg pūkas lūpų prisilietimas. Atrodo sustoja laikas, nelieka nieko tik Tu ir Jis. Saldus bučinys prilygstantis gaiviam pavasario lietui, žvaigždės danguje pasiekimui ranka... Kada viskas sukasi aplinkui. Ima atrodyt ir bėgt prieš akis begalės vaizdų: jūs besibučiuojantys ant upės kranto, saulei besileidžiant į jūrą, rudenį krintant margaspalviams lapams, kalno viršūnėje, atsigulus ant smėlio...

Kasdien tas pats. Rytas. Diena. Vakaras.
Darbas- namai.
Tik juose niekas nelaukia. Neskubu. Nėra prasmės- neturiu kam ruošti vakarienės, pasipasakoti dienos įspūdžius, padovanoti bučinį, apkabinti ar tiesiog padėti galvą ant peties ir tylėti. Tylėti, svajoti, ilgėtis, mylėti... Laukti ir jausti...
Išeinu. Uždarau duris. Tuščia. Tylu. Nečiulba paukščiai ir nėra dienos. Mano pasaulyje nebėra jos.
Vis galvoju kiek dar ilgai šitaip? Kiek ištversiu?