et...sumautas pilnaties laikas pagrobė mane.Su žmogum susikalbėti nepavyksta.Bet kokia išsakyta mintis lyg koks slibinas visomis septyniomis galvomis bando mane praryti.Bet aš neatsilieku.Lyg kokia ant pjedestalo užkelta matrioška bandau stoiškai atremti puolimus.Nors gal vertėtų paklausyti viduje šnibždančio draugelio ir duoti kvailiui kelią...Bet ne,kodėl turėčiau?!Geriau lipti oponento smėlio dėžėn ir pešioti jo plunksnas.Višta.Ką čia bepridursi..

sugrįžau iš būties nebūtin,palaidojus nukirstus sparnus

Aš trokštu pas tave ateiti,Karaliene,mirtie tamsioji!
Nedrįsk pro šalį dar kartą praeiti.Priimk mane,apgaubk juodoji...

Gyvenimas brangsta,žmogus pinga...

NEįvertinti ar NUvertinti..?

senojo gyvenimo griuvėsiuose radau nuostabų daiktą-
sagą keturiom skylėm
ir nejučia prisiminiau
kaip žaisdavau vaikystėj su lėlėm
kaip varnų srenadų vakarais klausiau dažniau negu kalbėjau su tėvais
kaip mažą šukę butelio alaus saugojau it dovaną atsiųstą iš dangaus
Et,gera kartais pasirausti buvusio gyvenimo šiukšlyne...
Bet tenka dėtis ant pečių kuprinę ir
žegt keliu toliau.
Deja,kelrodžiai seniai nusitrynę...

pabūsiu ir šianakt tavo vediu į niekur

Kramsnoju šianakt Šekspyrą...Kraujyje cukraus pritrūko.