Žmonės nuo seno kankinosi, bandydami suprasti, kam visas tas pasaulis ir kam jie patys? Vargu ar iš tikro įmanoma atsakyti į tą klausimą, bet aš manau, kad pats pirmutinis jausmas, bent kiek įprasminantis visa ko (taip pat ir žmogaus) buvimą, yra - NUOSTABA. Nuostaba, kad visa kas egzistuoja, kad esame mes patys. Žinoma, ta nuostaba nieko nepaaiškina, bet vis dėl to - bent šiek tiek įprasmina.

2010 - nė vieno. Irgi siaubas.

2009 - du eilėraščiai...
Siaubas.

Šiandien yra ne taip, kaip vakar. Bet kai kas panašu - kitaip nesuprasčiau, kas esu ir ką turiu daryti. O gal man taip tik rodosi?

O tada ir pasakiau - na ir kas gi čia? Ir ką jūs sau manote? Ogi taip ir buvo - būtent taip, kaip maniau ir kaip galų gale ir turėjo būti... Na gerai, tariau sau, jeigu jau taip, tai tuomet - ką gi - bus taip, ir ne kitaip. Galų gale, koks skirtumas, kaip jums atrodo?

Vakar su draugais (iš mėgėjų teatro) sėdėjome kavinėje, kalbėjomės apie viską, ir taip besikalbant atsirado man mintis (net ir kavinėse gimsta geros mintys :) -

Poezija - tai sugebėjimas žodžiais išreikšti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais

Laukiu, kol praeis visos šventės...

Paskutinė vasaros diena. Vaikystėje su seserimi žaisdavome šią dieną tokį kraupoką žaidimą - skaičiuodavome paskutines sekundes iki rudens ir lygiai vidurnaktį siaubo apimti sušukdavome - baigės vasara!

Neseniai žiūrėjau filmą "Meistras ir Margarita". Patiko. Nors paskutinėje serijoje suchaltūrino. Bet - patiko. Gotiškas toks. Ar kaip ten.

Štai ir kiti metai - nauji. Kiekvienais metais viskas bus gerai ir kaip reikiant - tiki. Ir dar - KAŽKAS TOKIO...