MYLĖK, DIEVE
mylėk, Dieve, slyvų kisielių -
ir ne tik, ne tik - ir mano sielą
mylėk, Dieve, prie kelio ievą -
ir ne tik, ne tik - ir mano sielą
mylėk, Dieve, žmogelį mielą -
ir ne tik, ne tik - ir mano sielą
mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną -
ir ne tik, ne tik - ir mane durną
TARPININKAI
po karo mudu su tėvu
prisirinkome daugybę rankos
plaštakų:
skiedrų stogas jau buvo sudegęs
o kalant šiferiu - nuolat banguojančia
medžiaga - reikia ką nors padėti
kad vinių galvos nesmegtų
kiaurai
VIDURNAKTIS
iš užmušto priešo šonkaulių
padariau savo mylimajai šukas
ji prišukavo iš savo plaukų
mėnulį ir saulę
ir buvo mūsų nakvynė šviesesnė
už pakasynas
PERVERTAS RYTAS
kasdamas iš krosnies pelenus
sukrešėjusius šlako gurvuolius
radau kruviną vinį
šitiek amžių šildžiausi
tavo kančia
šalta
AIDAS
rubuilis angelas praskrido
virš kopų mėlynųjų nidoj
kvatojo angelas debilo veidu
ir tartum kardas kirto aidas
per mano burną vapančią žodžius
ak Viešpatie aš nieko negirdžiu
IŠTIKIMYBĖ
tupi gipso balandžiai
Dievo namų pastogėj
ateina javų pirklys
paberia aukso grūdų
krenta pajuodę balandžiai
ir dūžta pirkliui po kojų
DVIKOVA. ŠVELNU
Medžioju žiurkę - ji gudresnė,
makaronus surijo, kruopas perlines.
Gal vegetarė, jei nerūpi kąsnis
dešros. Gal nori paragaut manęs.
Nebylios ir atkaklios kovos,
nesuteptas krauju kautynių laukas.
O naktį: palinksta viršum lovos,
be galo švelniai kramsnoja plaukus.
Sigitas Parulskis iš <<Mirusiųjų>>