Skausmas. Daugelis jo labai bijo ir negalėtų pasiryžti šokti pro langą ar nutaikyti pistoletą sau į galvą – juk gali skaudėt. Nė vienas nepagalvoja, kaip skaudėjo Nukryžiuotajam, o jis tai darė tikrai ne dėl savęs. Žmogus skausmui negalėtų pasiryžti jei nuo to priklausytų kokio nors nepažįstamojo gyvybė. Utopiška, bet taip yra. Tačiau dažnas pasiryžta skausmui, kad jo kūną papuoštų piešinėlis ar geležėlių gausa.
Skausmas būna dvejopas – fizinis ir dvasinis. Liaudyje yra patarlė: kartais žodžiai įskaudina labiau, nei smūgiai. Žmogui kūno skausmą kaip tik ir sukelia tie „smūgiai“. Fizinis sumušimas, atsiradusi mėlynė ar apibrozdinimas... Tai skauda. Bet mes negalime teigti, kad kūną veikia tik fizinis skausmas. Juk pažvelgus iš filosofinės pusės, jei žmogui skauda, tai skauda ir kūną, ir sielą. Nutikus nelaimei žmogus jaučiasi blogai viduje, bet išorė irgi nukenčia. Laimė (kurios žmonės siekė visur ir visada) apima puikią savijautą, gerą fizinę formą ir sveikatą, šypseną, pasisekimą ir dar daug ką... Taigi nors vienas neatitikimas sukelia priešingas laimei būsenas. Taip pat ir skausmas: jeigu mums „skauda“ sielą – skaudės ir kūną, na, o jei skauda kūną – nebūtinai kentės ir siela. Tad, kokią didelę įtaką kūnui daro skausmas?
Akivaizdu, kad kiekvienas individas skausmą supranta savaip. Atsiranda iškreiptos psichikos žmonių, kuriems skausmas malonus, atsiranda ir tokių, kurie mėgsta „sutirštint spalvas“. Sakoma, kad nuo kūno skausmų visada išgydys gydytojai. Bet ar tikrai? Jeigu kūno savijautą sąlygoja dvasinė žmogaus būklė (o gal ir daugiau faktorių) viskas slypi kur kas giliau. Ten, kur nepasieks gydytojo skalpelis ir kur neveiksmingos bus tabletės...
Pasaulyje egzistuoja pozityvus mąstymas. Ne, aš nesakau, kad jis imponuoja ar dominuoja kitų mąstymo būdų atžvilgiu (juk daugelis žmonių išvis nemąsto ir elgiasi tartum primatai). Šis mąstymo būdas tikrai egzistuoja ir jis yra veiksmingas, jeigu individas moka tinkamai tuo pasinaudoti. Pozityvus mąstymas – tai saviįtaiga. Nukreipę savo mąstymą kuria nors linkme, mes galime savo sąmonę ir pasąmonę priversti paveikti smegenis, o šie, kaip žinia, ir kūną. Tarkime, žmogui šalta. Jis stovi gatvėje ir jaučia, kad tuoj nebejaus... galūnių, žinoma. O „išsigelbėjimas“ (kad ir autobusas) dar toli. Protingas žmogus, baimindamasis ne tiek skausmo, kiek šalčio padarinių savo sveikatai, imsis tokių priemonių kaip trypčiojimas vietoje (greitins kraujo cirkuliaciją), rankų trynimas, arbatos puodelis. O labai protingas ir savo esybę pažįstantis arba norintis išbandyti žmogus imsis pozityvaus mąstymo. Jis įsivaizduos, kad stovi Maljorkoje, po plačialape palme. Ir visai nesvarbu, kad jūra – tai pakelės bala, o saulė – senas gatvės žibintas. Šiluma netruks užlieti žmogaus kūną ir taip jis išvengs skausmo.
Bet tai tik pavyzdys, kuriuo norėjau parodyti, kiek žmogus daug gali, jeigu to nori. Išties, žmogus – ypatinga būtybė. Ir nejaugi toks niekingas dalykas, kaip skausmas gali pražudyti? Dvasios skausmas žudo, tai žinau, bet kūno skausmo išvengti galima, pasitelkiant į pagalbą pozityvų mąstymą, lakią vaizduotę. Galbūt todėl netikėtai ir labai skausmingai miršta tie žmonės, kurie nebuvo iki galo laimingi? Nes tų dvasiškai tobulai sveikų buvo nedaug... Mums – Jėzus Kristus, Indams – Buda. Bet kuriuo atveju, kūno skausmas jų nenugalėjo, nes dvasia buvo tyra it rasos lašas. Telieka tikėtis, kad ateityje žmonės ištrins iš savo žodynų žodžių junginį „kūno skausmas“. Mums to nereikia, mes turime daugiau... Tik tušti žmonės gali skųstis dėl kūno skausmo. Jis neišvengiamas, bet mes galime apsimesti, kad jo nėra. Kūnas ir dvasia yra vienis, bet dvasia – to vienio pagrindas. Jeigu dvasia nori gyvuoti, negalime leisti kūnui visko sužlugdyti!
Skausmas. Jo daugelis bijo. Tačiau neverta. Skausmas yra menka būsena, kuri prieš žmogaus protą, dvasią, malonią jauseną yra niekas. Išties, reikia išmokti valdyti save ir būti pasiryžusiems skausmui. Ne tokiam, kaip pirštui įsipjovus ar rankai susilaužius. Šis skausmas neturėtų mūsų veikti, nes be to mes dar turime sielą. Žmogaus kūnas ir skausmas siejasi, bet žmogaus dvasia ir kūnas – nepalyginamai daugiau ir glaudžiau. Taigi neleiskime skausmui išskirti kūno ir sielos, pažinkime save; smegenų užkaboriuose tikrai yra pačių veiksmingiausių nuskausminamųjų...