Kartais gyvenimas pasisuka kita kryptimi negul planavai…
Kartais viskas praranda prasmę ir telieka nežinomybė…
Tačiau tokiais momentais,supranti viską daug aiškiau
Surandi paklydusius atsakymus,kuriuose klaidžiojai ilgą laiko tarpą….
Tai,ką galėdavai regėti tik savo iliuzijų pasaulyje,nesvarbu ar tai buvo teigiami ar neigiami iliuzijų vaizdavimai… Viskas priklausydavo kokia linkme pasukdavai jas… viskas priklausė nuo tavo fantazijos galios… o realybėje padarytų klaidų,kuiros atsiliepia tik padarius – negali ištaisyti,pasukti viską savo naudai… telieka susitaikyti su žmogaus kvailumu,silpnavalystę,ir bandyti į gyvenimą žvelgti tomis pačiomis akimis,nors puikiai supranti kad daugiau nebus taip kaip vakar… Kad tai kardinaliai pakeitė tave,ta vienintelė durnumo akimirka,sužlugdė tavo teisingumo tvirtumą,tai virto dulkėmis,kurių nebegalėsi sugražinti į buvusią jų padėtį Viskas tapo beprasmiška,telieka gyventi tame mele ir tikėtis atleidimo,kurio pati negali ir nesugebi suteikti savo sielai. Teks būti sielos pragare,ir nesvarbu kas įvyko turėsi šypsotis tiems, kurie yra aplink tave… Kadangi padarius klaidą gali sumokėti tik šypsodamasi gyvenimui,tikėdamasi savo sielos atleist už kūniškus troškimus,kurių puikiai žinai nenorėjusi… tačiau kad ir kas nutiktų turi būti ne ta,kuri verkia,kadangi nebeturi teisės verkti,ji atimta iš tavęs… atimta globa,pasitikėjimas… atimta tavo sielos šypsena… viskas virto pilka dėme,žmonių padermė pagaliau įveikė ir tavo asmenybės individą. Prasmė, dėl kurios galėdavai tvirtinit esanti teisi daugumoje situacijoje virto melu,virto baisiausiu košmaru,prašyti pagalbos nebegali,nebegali būti savimi po to kai atidavei savo sielą į pragaro kančias,kai tapai tuo kuo labiausiai bijojusi pagaliau supratai kokia buvai graži savo sielos tyrumu,teisingumu,tuo vaikišku troškimu būti gera,būti ta kuri padės bet kada… tačiau atėjus akimirkai, kai tau pačiai reikia pagalbos,kai tau pačiai prireikė patarimo kuris būtų išgelbėjęs nuo nuodėmės,jo negavai… ir svarbiausia,kad kaltų nėra… tai buvo tavo vienintelio pasirinkimo klaidingumas…  tapai žudiku,kadangi nužudei žmogų savyje…
Apmąstymas apie klaidą,apie viską ko nebeturi,ir negalėsi turėti…  Žodžiai turintys prasmę man... galbūt tie žodžiai,kurie susijungė į sakinius suras ir bendraminčiu,o galbūt,tai lisk tik blankus,niekam nereikalingas tekstas,kiekvienas žiūrim skirtingai,kiekvienas suprantam klaidą kitaip,štai mano klaida... galbūt man ji pragaras,o kitam tik žaidimas...

Žmogus turi tik vieną gyvenimą, kartą nugyventi jį tinkamai,taip kad paliktų prisiminimą apie save,paliktų pėdsak1 kažkieno gyvenime. Kaip tai padaryti,kaip gyventi,kad nereikėtu gailėtis,kad nereikėtu gręžiotis į praeitį. Kaip surasti žmogų,kuris būti ta antroji tavo sielos dalelė? Kaip sužinoti ar tas žmogus tavo gyvenimo meilė,ar jausmas bus kitoks,ar vien tik susitikus pajausi tai... nebegaliu... tiek daug klausimų,tiek daug minčių,kurių negaliu išmesti sau iš galvos,rašau tam kuris gali suprast,rašau tikėdamasi kažkur sutikt savo antrąją pusę,sutikt žmogų,kuriam nereikėtų sakyti kaip jaučiuosi,jis tiesiog matytų tai mano akyse,žinau tai tik iliuzija,jei taip gyvenime ir yra,kad žmogus gali surasti sau giminingą sielą tai tikrai nebūsiu aš,kuriai taip pasisektų... nesurasiu žmogaus,kuris galės suprasti mano sudėtingumą,mano sielą,mano požiūrį į gyvenimą,kuris yra toks paprastas,tačiau tuo pat toks sudėtingas... žinau,kad tai ką rašau yra paistalai,bet jie mano,tai tas kas dabar yra manyje,nežinau kaip tai paaiškinti tiesiog jaučiu tai,jaučiu kad turiu rašyti... kodėl taip? Gyvenime tiek daug nežinomybės,arba tik aš vienintelė padarau jį tokį paslaptingu. Užduodu tiek daug klausimų,tačiau atsakymų nežinau nei vieno. Ar pasikeis šitie jausmai,ar palengvės,ką turiu padaryti,kaip gyventi,kad būčiau laiminga,kaip padaryti savo širdį akmeniu,kad nei vienas žmogus jos negalėtų įskaudint,kaip būti priešingybe savęs,kaip pagaliau nemylėti,noriu kad gyvenime rūpėtų vienas dalykas Tai,kad rūpėčiau tik aš sau. Kodėl kai supranti žmogų jis negali padaryti to paties.
Turi daryti viską,kad būtum laiminga,tačiau ar kas nors gali pasakyti kaip tai padaryti? Kaip galiu būti laiminga,kai man rūpi kiti,kai man rūpi kas pasaulyje dedasi,kodėl apsunkinti viską,ar galiu išmokt būti tiesiog ne savimi,sako būk savimi,o jei tu to nenori? Turiu draugų,lyg ir šeima turiu... tačiau,nei vienas negali suprasti to kas mano širdyje... tiek kartų verkiau,o dabar nebe prisimenu,kada paskutinį kartą tai dariau... likau viena...kadangi nėra tiesiog žmogaus,kuri gali suprast,kuris pasaulį įsivaizduotų kaip aš,kuriam rūpėti kitų žmonių skausmas,kuris galėtų išklausyt,nes man jau atsibodo,būti ta kuri klauso,bet ne ta kuri gali išsiverkti ant draugo peties,aš tik galiu rašyti kažkam,kam galbūt pasidarys įdomu pabaigti skaityti šią žodžių mišrainę,rašiau tai kas mano širdyje,kurioje nėra taisyklių kaip dėlioti žodį tiesiog rašau lyg už mane tai darytų kažkas,kažkas kuo tikiu,ar tikėjau... gaila,kad žmonės yra ne tokie kaip aš įsivaizdavau... tikiu pasakų pasauliu - gyvenu iliuzija,kuri nyksta,tai lyg vaikas suprastų,kad pasaulyje ne viskas taip kaip jam buvo sekama  pasakose,kad gyvena princas ir princesė ilgai ir laimingai.... deja gyvenimas ne toks...

Ir štai vėl atėjo tas, kuris nebuvo lauktas, tas nuo kurio man oda šiurpsta. Aš jo nenoriu. Kur bėgti? Ką daryti? Kur aš esu? Ir vėl jis atėjo toks šaltas, niūkus. Jis neklausė, ar aš noriu jo savo dabartiniame gyvenimo periode. Aš, tai žinojau. Jis kartojasi kasmet. Kasmet mano pasaulis pasidaro kitoks. Mano svajonių miestas būna sugriautas. Ir tas svajonės palieka, išduoda mane. Kas kaltas? Kodėl, tai turi kartotis? Kodėl man? visiems?
Aš gyvenu ir galvoju, ar kasmet pasikartojantis rudenio laikotarpis turi atimti svajone. Aš nenoriu prarasti, bet prarasdama aš atrandu nauja to, ko aš dar nepažinojau.
Man patinka žiūrėti į rudenio stebuklus. Aš taip juos vadinu. Kai krenta nuo medžio geltoni lapai, kai vėjas iš jų padaro sūkurį. Man patinka, kai dangus verkia, kai giedrą, šaltą naktį galiu matyti žvaigždes. Man patinka rudenio sonetai, patinka naujos mintys ir tas apmąstymų verpetas mano mažoje galvoje.