Sunku surasti žmogų, kuris tave suprastų. Būna išlieji žmogui visus savo jausmu, pasakai tai ką jauti, pasakai, ko nesakai beveik niekam. O į tai atsakoma tik ''aha'' . O gal aš per daug tikiuosi ?

Užsiimkime joga. Pamedituokime su savo naminiais gyvūnais. Atsistokime tokia poza, kokia stovi jie. Pasvajokime. Pamiegokime kaip katės. Pasidžiaukime kaip šunys, kai juos išveda į lauką. Slinkime kaip vėžliai. Gražkime kitų nervus kaip triušiai. Mūsų mokytojai.

Ar jum dar nenusibodo, kad prieš Kalėdas (ir ne tik) visi tik ir melžia iš mūsų pinigų ? Paaukokite ten, paaukokite šen... Įvairios laidos, per kurias visi tau siūlyte siūlo aukoti. Suprantu, kad visos tos akcijos atkreipia visuomenės dėmesį ir, kad ypač prieš Kalėdas reikia dalintis tuo ką turi su visais, tačiau aš manau, kad tai jau per daug išpūstas burbulas. O iš ko mums patiems gyventi ? Kas mums paaukos po 5 lt kasdien ? Juk jei norėsiu paaukoti tai pati nueisiu į vaikų namus ir padėsiu. Žinoma, vaikams šventės reikia, tačiau nebūtina šitaip jau tų pinigų lupti.

Šeštadienis. Aš jauna ir netekėjusi, o sėdžiu vakare namie. Prieš metus tokiu metu "tūsinaus". Truputi pasikeičiau, ką ? ;D

Neteisybės klanas. Taip pavadinčiau praėjusios savaitės scenarijų. Tikriausiai, jau nieko nebestebina tai, kad dėl savo tikslo dirbantys, besistengiantys ir besiplėšantys  žmonės negauna nieko, o tie , kurie absoliučiai nieko nesugeba gauna viską. Deja, esu tų "negaunančiųjų " pusėje. Tas pats su mano šeima- mano artimieji patiria tą patį savo specialybės srityje Nesuprantu, kodėl tie, kurie nesugeba nė dešimtadalio to, ką sugebu aš, gauną viską. Skriaudžia ir likimas, ir šįkart omeny turiu ne save, bet idėja ta pati : kas vertina neturi nieko, kas nevertina - viską...  Pasakykit, ar kada ateis teisybė į mano namus ?

Dar niekada nepatyriau meilės. Kartais net pradedu abejoti ar išvis tokia yra, o gal tai tik visuomenės sukurta iliuzija ? Jau atsibodo istorijos ir pasakojimai, knygos ir eilėraščiai, dainos ir spektakliai  apie meilę, meilę, meilę... O kada pas mane ji ateis ? Nesuprantu merginų, kurios draugauja su vaikinais vien dėl to, kad turėtų draugą ir galėtų aukštai iškėlusios galvas praeiti pro drauges. Man reikia draugo tam, kad galėčiau pasidalinti su juo rūpesčiais ir juokais, nueiti su juo į teatrą ar nuvažiuoti į kaimą padėti ūkio darbuose. Man reikia žmogaus, kurio jausmų, pasaulėžiuros ir suvokimo DNR būtų identiški maniesiems. Draugės sako: tokio tu nerasi. Tikiuosi, kad jos klysta.
Kad ir kiek kartočiau, kad man jo nereikia, nes mano miestelyje nėra tinkamų kandidatų mano širdžiai, aš klystu. Žinoma, kad man reikia meilės, kaip ir visiem gyviems žemės padarams.

Praėjo dar vienos Vėlinės. Važiavau prie senelio ir prosenelių kapų. Prie kapo pabuvome gal po 15 minučių, mašinų spūstyse ir kamščiuose praleidome daugiau nei valandą... Vakare, kai išryškėja artimųjų uždegtos žvakutes, pagalvoji, kad smagu, jog žmonės prisimena kadaise gyvenusius tėvus, draugus, gimines... Tačiau ar reikia tokios "pompos" ? Man atrodo keista, kad visi bėga į kapines būtent per Vėlines. Juk apie mylimą žmogų galima pagalvoti bet kada, jam galima skirti kelias minutes ir jį prisiminti. Manau, kad daug svarbiau yra nueiti į kapines ir uždegti žvakutę ant išėjusio draugo kapo kas kelis mėnesius ir kaskart jį prisiminti,pagalvoti apie jį, negu prisipirkti daug komercinės atributikos, grūstis kamščiuose, padėti ant kapo žvakutę vieną kartą per metus ir tuo didžiuotis. Žinoma, žinant lietuvių tautą, ir tai yra gana daug.  Papraščiausiai nesuprantu tos pompastikos, tos lapkričio pirmosios išpūtimo. Galima prisiminti žmogų ir ne per lapkričio pirmąją.

Nesvajok - iš svajonių grįžti sunku ir liūdna.