Atrodytų – tik eina laikas. O, Išties, jis išsiveda tuos, kurie tiesė mums ranką. Tik savąja šaldėme giliai užanty, arti prie širdies.

Prarasta ir mažiausia smiltelė ir iš smėlio pilies, ardo ir pačią pilį. O gal ir patys tik...

Juk būna: skruostu riedanti ašara nukrinta žvaigžde išgirdusi mylimojo mirksėjimą!

Kai ji pasakė – išeisiu, aš prapliupau...
O mano vasara!

Kuomet, ir man, kiti užtrenks mano akims nematomas duris.