Kaip atrodo keista. Tokia jauna, pats jėgų žydėjimas, kuomet trokštama kuo daugiau pasiekti, kuo daugiau patirti, pažinti...o aš noriu....noriu ramybės. Labai sunku, kartą pasiekus tą nuostabią harmoniją, ją paleisti ir ne savo noru. Koks pasaulis neteisingas! neteisingas, neteisingas, visiškai neteisingas!!! nenoriu paleist savo laimės, nenoriu atiduoti į svetimas rankas savo akių šviesos, nenoriu likti vėl viena, vėl nesuprasta, nenoriu... kokia šlykšti savijauta. Nesijaučiu žmogum. Tik padaras, o gal greičiau mašina. Turiu atlikti tą, nueiti ten, elgtis taip kaip reikalaujama...Nesijaučiu žmogum, o kaip norėčiau juo vėl pasijusti, kaip tuomet, kaip buvau tokia laiminga...kai šypsena, tikra, nuoširdi šypsena nesitraukė iš mano veido, kai akys žėrėjo ir dalino aplinkiniems šilumą...kaip noriu, labai noriu... Nekenčiu, to neteisingo pasaulio, nekenčiu!