Naršau internetines erdves. Matau žmonės savo atliekas čia pila. Sakau ir aš išpilsiu, nes galvoj vajus. Šiukšlynas baisus: pykstuos su savim ir veidrody ir galvoj. Ir tokia tuštuma, nors užpildyta iki lubų.

Tai va, šį vakarą man dvitaškis ir skliaustelis. Tokia nuotaika. O jei atimtum raidę būčiau nuotaka balta. Nors nereikia, vestuvės proto neišspręs. Ir šiaip kas sugalvojo kad reikia būti dviese. Vienas rodo pergalę, pirmą vietą ir auksnį medalį. Man jį ant kaklo prašyčiau. Ir dar vainiką ąžuolinį.

Nebemoku.rašyti.nebeskirta.atėmė.

kiek čia šalčio.aplink

2009-09-25 21:49        Itunes:Kernagis „Nuo mano lango“

SVEIKAS.
Žinai, beprotiškai keista rašyt laišką... meil‘ą- jau seniai tai dariau, kažkaip pripratau prie tikrų, ranka rašytų.
Kad ir kaip bebūtų, viskas yra čia.aplinkui.galvoje. (Dar nežinau ar jį išsiųsiu).

Kernagis „Ir vėl neturiu mylimosios“

Turbūt kvailiausia gailėtis dėl to, ką padarei...bet( „Mėlynoji paukštė“)... prisiminiau-kartais pasakom daugiau nei reikėtų...tai ką atiduodi priklauso kitam, tik kartais žodžių būna per daug, tuomet kinta jų vertė. Bijau savų klaidų, dar neišmokau tos baimės suvaldyt. Ją, turbūt, reiktų uždaryt į narvą su devyniom spynom, tik negaliu.išmoksiu.ilgainiui.(nebeseku dainų)

Šįryt viduj lyg kažkas trūko(nuo neapskaičiuojamos įtampos), susidėjo viskas: nuovargis, miego valandos, kurių neišnaudojau, būna kartais, kai visą kūną pripildo šaltis. Ir visą dieną taip- atgrasiai ir negatyviai...

Gal todėl ir nesigailiu, jog taip ir nenuėjom arbatos- bus geresnių dienų.dar nueisim.

...tiesiog šiandien turėjau sudėt viską į savas vietas...ir dabar ramu.pavyko...kad ir kaip bebūtų, pasaulis sukas

Gange pasiklydo žmogus- mano tėvo sūnus.

Kūną reikia žmonės dalinti, pasąmonę- sapnams skirti.

Ir mes, kaip rujojančios kalės, uodegas paspraudę, keliaujam pas jus - gyvenimo prašom.
Neduodat.?
Nemylit.>
Sušaudot.<
Paliekat.!

Pasaulio dykumas aš savo ašarom paliesiu...ir tavo kaklą perkirsiu liūdesio katanos ašmenim...

Pasaulis nukirto rankas- nebegaliu pratęst butaforinio skrydžio.
Žmonės žiūri į priešingą pusę, todėl žodžiai nulėkę negrįžta.
Siela pažliugo it lapai, gelsvi, rudens prisigėrę, ir akys, atlikdamos veidrodžio pareigą, negrįžtamai rūku apsitraukė.

Iš pradžių buvo 5, po to trys 1...žiūrėsim, kas pasiūlys daugiau/mažiau...