Liūdesys.................

liko tik atversti dienoraščio lapai... užpildyti netikrais prisiminimais... ir išdžiūvusi vyno dėmė ant kilimo... dar atmintyje įstrigę dirbtiniai pokalbiai, beprasmis filmo zvimbimas... baimė, įstrigusi gerklėje... nesuprantamas jausmas...

tik tavo kvapas, salstelėjęs šampano skonis ir kelios minutės tylos turėjo kažkokią prasmę...

Maža dalis, dalelė dulkių sukeltų audros, kuri uztemdė rytmečio gilų sapną. Privertė pabusti ir suprasti - svajonės tik skraidyti, o dulkių niekas nenuplaus jos liks, tik tai gilus taurus poetas sudėlios mintis iš to ką ras. Mažų dulkelių ar dalelių, liūdesio, laimės, sapnų ar amžių paslapties.

Švelnūs žodžiai nieko nereiūkia, jie tamsoje išblunka, išnyksta raidės lyg vaiduokliai, meilė, aistra nukęsta vandenyno dugne. Atrodo nieko nebelieka pasidaro tuščia nyku, gal liūdna. Kai trumpam sugrįžta raidės lyg vaiduokliai, iškyla meilė ir aistra atrodo skrendi skrendi ir niekas tau nerūpi. Tada svajoji, sapnuoji, myli, skraidai, kol vienas žodis pakeičia viską ir vėl nyku nelieka nieko. Tik galvoje tamsa nėra tavęs, nėra jausmų širdis liūdna. Kiekvienas pasakytas gražus tavo žodis klaidžioje lyg dykumoje nerasdamas sau vietos bijantis atsakyti tuo pačiu gražiu žodžiu. Lyg daiktas blaškomas vėjo neranda savų namų toje širdies kertėj. Banalu, gal tai netikra, tik nesusipratimas kas ta meilė, kas aistra ir ko tikiesi iš gyvenimo jausmų. Turbūt, kad nieko tik gyveni, krenti ir vėl keliesi, eini ir puoli į didžiulę duobę, tada jau išėjimo nerandi lieki duobėj ir skęsti , atsikelti niekaip negali nėra jėgų vienam ištverti, bet eini išlėto kol supranti, gyventi verta bent vieną kartą, bet verta.