VISI - VIENODI,
VISI - DEBILAI.

Dabar pilka ir žalia.

Ant delnų nešiojamas giliukas juokiasi.

Visada svajojam apie violetinę.

Neliesdamas varveklio atsikandi duonos.

Penkiolika dienų jiems ...

Animuitas sąsiuvino veršelis.

Terlionių visada pamatome savi kelnių kišenėje.




Pusbegemotis

- Eine kavos su medumi?
- Ne. Aš neįsimylėjusi.
- Apgavikė.
- Sakau tiesą. Nesikabinėk.
- Tada papasakok...
- Ką?
- Na pati žinai...
- Nežinau. Ką nori išgirsti?
- Tavo balsą.
- Nejuokauk. Aš rimtai.
- Nejuokauju.
- ...
- Įsimylėjau tave,...
- Juk žinai ką manau apie tai.
- Viliuosi, kad viskas pasikeis. Antraip ar butum dabar su manimi toki ankstį rytą tokiame šaltyje?
- Tau šalta?
- Ne. na gal kažkiek. Turbūt.
- Eine į vidų.
- Kodėl?
- Ten bus jaukiau. Nenoriu, kad peršaltum.
- Tiesiog nenori būti kalta...
- Liaukis. Eime.
- Ar tikrai taip labai nesmagu su manimi? Taip nuobodu, kad tiesiog veržiesi į vidų, kad pagaliau galėtum pasislėpti už tų niūrių sienų?
- Aš tiesiog rūpinuosi...
- Aš taip pat...jausmais.
- Kvailystė buvo tavęs pakalusyti.
- Teisingai. Eik ir miegok toliau.
- Be tavęs niekur neisiu. Nenoriu, kad...
- Kalbi, kaip mano mama.
- Čia įžeidimas?
- Nesuk dėl to galvos. Geriau pažiūrėk į tas antis...jos atsisveikina palikdamos sparnų juostas raudoname danguje...
- Aš tave įsimylėjau, kai jos grįžo, o dabar jos iškeliauja.
- Tikrai? net nepastebėjau, kad taip ilgai čia stovėtumėme.
- Būtent, todėl ir norėjau pasiūlyti kavos su medumi.
- Ohh...tu tuo tikra?
- Visiškai.

- Tegyvuoja sūreliai su aguonomis!
- Baik klykauti.
- Aš neklykauju!
- Nesiginčyk.
- Nuo kada tu toks snobas?
- Nuo tada, kai pradėjai taip neapgalvotai elgtis.
- Aš visada buvau ir esu tokia.
- Nemeluok!
- Ar jau baigsi nurodinėti ką turiu daryti?
- Taip. Labanaktis.
- Dar anksti gultis.
- Galbūt tau, o man rytoj į darbą. Pamiršai?
- Taip. Aš suplanavau šį tą rytojui.
- Tikrai? Atidėk visa tai blogesniems laikams ir leisk man miegoti.
- Koks tu nejautrus.
- Teisybė, bet vis dėlto tu mano moteris.
- Oh...
- Ar dar ilgai laužysies?
- Ne.
- Eikš...
- Nekutenk!
- Ar sakiau, kad myliu tave?
- Seniai.
- Nepamiršk to.
- Sunku. Nebeatpažįstu tavęs.
- Atsiprašau.
- Tavo šaltos pėdos...
- Miegok.
- Myliu.

"Apibrėžk aplink savo lovą violetinį ratą ir prieš užmiegant pažiūrėk po lova ir nepamiršk, kad kojos turi būti po paklode, dėl visa pikta."
- Priminiau.
- Taip.
- Dabar eime miegoti.
- Apsikabinsim?
- Turbūt.
- Jau gana vėlu.
- Ir matau, ir jaučiu.
- Leisk man.
- Vėlu.

Tyliai kuždėsiu širdžiai išgalvotą maldą, o ji tylės laukdama jo prisilietimo amžinybę...

Prabudus daužysis, lyg tai būtu paskutinės penkios minutės gyvenimo...

Lėtas kvėpavimas taps nepasiekiamas, kai galvoje skambės jo balsas ir laiko ištrintas veidas, vardas...

Trys žingsniai kažkur toli leis pasijusti tai vieninelei...

Atejus rytui atsiminsiu tik mūsų apsikabinimo akimirką atsisveikinant...

Jis gyvena sapnuose, tad miegosiu amžinai ir dar dabar miegu...

Pavargau kristi.
Pavargau kilti.
Noriu eiti.
Negaliu nebėgti.
Nemoku plaukti,  bet siekiu paliesti dugną.
Vėjas nebedžiugina.
Netikėtai užklupta jaučiuosi nuoga.
Širdis daužosi, kaip pašėlusi.
Noriu užmigti dienai ar kelioms.
Noriu, noriu, noriu...
Kam vis tai svarbu?

tryliktas aukštas*
prasmės atradimas, o vėliau ir praradimas*
vienas paukštis stebintis kitą*
futurizmo perteklius*
besikartojanti daina: Uwe Banton - Don't Cry.mp3*
haliucinacinis lėktuvo skraidymas padebesiais*
trys tūkstančiai laiptelių į 'Didįjį Sodą'*
stingstantis karininko kraujas*
beprasmybės viršūnė*

susirauksime ir susikibę rankomis eisime link besileidžiančios saulės

Apvalūs, įraudę žandukai.
Žydros akytės, kuriose atsispindi baltutėliai debesys.
Saldžiai kvepiančia mase išterlioti trumpi pirštukai.
Ramus kvėpavimas ir po truputi ryškėjanti šypsena.
Lūpų kampučiuose pasislėpę ištirpusio šokolado gabaliukai.
Nežymus trypčiojimas ir lyg sulėtintas mirksėjimas.
Keli gilūs atodūsiai.
<<<<*[viskas labai padeda jaustis laimingai]*>>>>