Aš leisiu tau mylėt save, taip stipriai kad nekęst galėtum...

Keista grįžti neišėjus...Viskas iš naujo ir viskas kitaip.

Sugrįžti nelengva, bet reikia. Išlikti sunku, bet būtina.

"Atstumai. Susipynę kūnai.
Suaugę širdys ir veidai.
Ugnis negimsta – gimsta dūmai.
Vaikai negimsta – tik vardai."

Šiandien mano lapai krito ant pilko, šlapio asfalto.Juos kažkas sumynė, kažkas pervažiavo, dar kažkas paspyrė.Ir lapai dingo...pamaniau, kad taip pat lengvai galėtų dingti ir depresija.

Šiandien gatvėje pastebėjau keistai tipenantį visą baltą šunelį ir nors tuo metu pūtė gana atšiaurus vėjas, visai nešvietė saulė, o kaimynė piktai burnojo ant politikų ir savo sutuoktinio, tas šunelis atrodė toks optimstas, kad net baltas. Jis nepyko ant rudens, nesirgo depresija ir negalvojo apie artėjančius rinkimus. Tas baltas šunelis taip skubėjo paskui juodą neaiškios kilmės kalaitę, jog net nepastebėjo manęs, raino katino ir jį besivejančio šeimininko...

Jo namai kvepėjo vyšnių arbata. Vėlyvų vyšnių, prieš patį lietų skintų ir paliktų ant medinio virtuvės stalo prie jau šlapio didelio lango. Negaliu to pamiršti. Saldaus vyšnių aromato. Ir dabar, kai šaukštais tepu uogienę ant savo šviežios bandelės, kai sėdu jų ragauti prie savo nedidelio, bet jau šlapio nuo lietaus lango prisimenu jo namus. Prisimenu jį patį, todėl šiandien mano vakaras kvepės vyšniom. Kvepės tavimi.

Ir vėl grįžtu, ant lapo žodžiai gula.Vadinasi, kuriu. Esu. Mane vėl kritikuoja, karčiom piliulėm bando šerti.Bet aš jau įgijau imunitetą, kas dien vartoju "Actimel" ir paskaitau Rasyko komenterus, taip darosi lengviau kvėpuot ir atlaikyt bakterijų ataką...

Geriau nežinot, kas už lango, kad nepabučiuotum tamsos...

Išbėgo laikas
Pro pravirą
Langą.
Vijaus jį
Pamiršus kad,
Aukštas devintas...