Matau, kaip vilnija lyg jūra žolė. Jaučiu, kaip ramiai, be nuoskaudų, skrenda vėjo draskomi lapai. Girdžiu, kai po kojomis čeža kelis, kuriuo einu.
Rudenėjant.
Pasaulis sukurtas jaukumui.

Kartais atrodo, kad jau niekas nebesvarbu.
Bet pamatai kažką, kas priverčia tavo akis sublizgėt. Išgirdti kažką, apie ką galvoji visą laiką. Ir pagaliau pajunti kažką, kas plėšia tavo sielą tik tam, kad vėl tikėtum.