va dabar tai mane užkniso iš rimtųjų....
turiu dvi savaites kažką pakeisti.tik nuo ko pradėti???

na ką, rodos epopėja tęsiasi...
esu dieviškos kantrybės ir supratimo žmogus.

nervina mane,kai negaliu nieko pakeisti.nekenčiu jaustis bejėgė - iš tikro tai vienintelė priežastis kodėl ašaros byra.
tokiu atveju belieka tik pasitraukti,ramiai sudėti ginklus, pakelti rankas ir pasakyti - aš padariau viską kas mano galioje.bet tai tik žodžiai, nes sąmonė visad ragins ir kalbės apie tai, kad dar  ne viskas prarasta ir dar yra galimybė....
et, galimybė....

kartais pagalvoju, kaip galima būtų paveikti kitą žmogų, atvesti jį į protą.ir suprantu - kad niekaip.
galiu tik galvoti apie tai, žiūrėti pilnom vilties akim kažkur į niekur ir melsti tam žmogui duoti bent menkiausią supratimą to, ką jis pats daro.

na, tikėkimės pasiųstas kur tais tolėliau žmogus susiprotės pagaliau....

Ilgai svarstantis ne visada randa geriausią sprendimą.

Yra žmonių, iš kurių negalima tikėtis, kad, apsiavę vieną batą, būtinai apsiaus ir kitą....

oooooooooo, tai dabar jau aš nusišneku...... nu gerai gerai :)

nu šiandien tikras kosmosas aplink, ir kas nerealiausia tai visų pirma matyt manyje....

nu palauk, dar mažai mane matei....ir šykart nepavyks, kad ir kaip besistengtum.stovėsiu ant savo - nepajudinamai.
gal ir pasirodysiu ledo širdies,bet vistiek, tavosios tikrai jau niekas nebeištirpdys....