-

-

-----------------------------

-Ūla. Ūula. Ūuulaa.
- Taip?- šaltu balsu paklausė Kordelija. Ne itin patogu sėdint and grindų užvertus galvą  bandyti susigaudyti kas čia per žmogus, žinantis jos pirmąjį vardą.
-Ūla – vėl pakartojo jis ir nuėjo.
Taip paprastai, ėmė ir nuėjo daugiau netaręs nė žodžio. Tądien buvo pirmas kartas kada Ūla Kordelija sutiko Motiejų - vienintelį Žiemos dinastijos atstovą Aberystwythe.
-----------------------------

-Ūla, mano gyslomis teki tu - sušnabžėjo Motiejus.
-Tik tu mane taip vadini. Iš tavo lūpų šis vardas skamba taip šaltai, tarsi niekada nebūtų priklausęs niekam kitam ir  aš pamiršta kokia ji man brangi.
-Tu ją dažnai atsimeni? - paklausė Motiejus priglausdamas galvą Kordelijai prie širdies.
Ūla jo nesiklausė, jai prieš akis slinko žiema ir galvoje sukosi vienintelė mintis: koks jis panašus į ledu neapsitraukusių upių išvagotą žemę.
-Kai numirsiu, norėčiau, kad mirtis būtų panaši į tave, tokia rami ir gyslose stingdanti kraują.
Motiejui nespėjus atsakyti Kordelija įsikniaubė jam į plaukus, švelniai priglaudė lūpas prie ausies, karštas alsavimas ėmė smelktis kaklu, nugara, kol galiausiai virto jos kuždamais žodžiais: 

sausio lietūs taip širdį graudena
lyg man ant krūtinės ir vėl siuvinėtum Monė
įsirėžia į kūną lelijos ant krūties suboluoja žiedai
rodos mėlis karališkų gyslų išplinta
ir pripildo šį lyjanti miestą mirties.

-Galėčiau tave numarinti, bet tada neliks tikinčiu, kad aš gyvas ir kartais, net šiek tiek šiltas - bandė juokauti Motiejus -  o tu tikra, kad vis dar gyveni, gal mudu jau seniai mirę, o visa tai kas sklando aplink tėra nespėję išnykti atsiminimai ar sapnai?
-Tada mus supa labai tikroviški atsiminimai, nes ir juose mirusieji lieka mirę.
-Man taip pat trūksta Vayu.
-Ryt išvažiuoju. Prieš mirtį Vayu kalbėjo keistus dalykus, sakė nuvažiavusi viską suprasiu.  Motiejau aš bijau didelių miestų, kurių neskalauja jūros. Vayu sakė ten bus upių tik todėl sutikau važiuoti.

mudu buvome ugninė granatmedžių sala
tu liepsnojantis kalnas
aš žydintis dieviškas sodas

šaknimis į tave susirangius
ugniniais liežuviais pražysdavau
visa žudantis karštis
manyje suliepsnodavo tūkstančiais saulių

rūko apgobtą naktį
mūsų kalną ugnies liutės užpuolė
burnose jos atsinešė užmarštį
iš nasrų Letos vandenys tiško

smilkstančios liepsnos
suodžių upėmis žiedus nujuodino
pelenais mūsų sodą užklojo
kol likome vienas be kito

Apgaulingas pavasario kvapas.

Fantasy and Science Fiction: The Human Mind, Our Modern World
https://www.coursera.org/course/fantasysf

min, metalinė piewa, švelni mo, akmenuota. jie išsitrynė ar tik persivadino?

ne viskas kas gula juoda ant balto yra tikra. vienas mažas atsiminimas sukuria istoriją, kurios niekada nebuvo.

Mano mielas, Motiejau,

Viskas ima rodytis tarsi pro miglą. Nepaliaujamai tolstam. Vis rečiau matau jūrą, kada mačiau tave nepamenu. Pamenu tik lietų, permirkusią suknelę ir tą nuogumo jausmą. Sako po tokio lietaus gali drauge su juo susigerti į žemę. Motiejau, aš vis galvodavau ir iki šiol nedrįsau paklausti. Tada pajūryje, pameni, per liūtį, visa šlapia, šokau tau padėkos dangui šokį. Tąnakt, kai debesys buvo tokie sunkūs, jog net jūra jautėsi slegiama. Kai negalėjai manęs įžiūrėti, tik jautei mano sūrius pirštus sau ant lūpų. Tąnakt neištarei man nė žodžio. Pamenu, vis sukausi ir sukausi kol nuo vėjo ir svaigulio parkritau ant šlapio smėlio. Tylėdama klausiausi žemės, vėjo ir bangų mūšos. Atsikėlusi tavęs neberadau.

Niekada neprasidėjo ir niekada nepasibaigė        M.Vardiniais bateliais



"Nežinau ar dažnai žvalgaisi pro langą, galbūt tik rūkydamas, o ir tai tavo žvilgsnis labiau panašus į žiūrėjimą niekur. Stebėdavau tave mūsų senuose namuose. Lėtai prisidegdavai cigaretė ir ilgiausiai iš visų pažįstamų ją smilkydavai. Neskubėdamas priglausdavai ją prie lūpų ir giliai įtraukdavai į plaučius. Siaurutės dūmų srovelės ir tavo primerktų akių žvilgsnis tolyn.

Niekada tavęs nemačiau tavo naujųjų namų lange, tikėdavausi, bet vienintelis dalykas ką kartą pamačiau buvo ji. Žinai, nors tu taip niekada ir nepasirodei aš puikiai galėjau įsivaizduoti  tave rūkanti. Mačiau kaip išimi cigaretę, apgaubdamas pirštais pridegi ją degtuku, prisėdi ant palangės ir vieną koją nuleidi žemyn. Niekada neklausiau ką tada galvoji. Mintyse susikurdavau ištisą tavo minčių istoriją. Niekada tau jos nepasakojau, o tu niekada ir neklausdavai, užgesindavai cigaretę ir viskas būdavo kaip buvę.

Nežinau kiek kartų stebėjau tavo langą, žinau, tik kada lioviausi tą daryti. Žinojau, kad palange daliniesi  su padaru,  tačiau išvysti savo akimis tikrovę... [Prašau nepykti, moterimi jos vadinti negaliu, vienintelis priimtinas žodis – padaras.]Mazochistinė mergaitė tavoji Kamilė

Nuo tada tavo langus pakeitė kiti, mažiau pavojingi. Ypatingai vakarais, kai žmonės uždega šviesas, tačiau dar nespėja užtraukti užuolaidų, žvilgsnis klaidžioja šviesos srautais sienose ir nevalingai ieško niekur žvelgiančių žmonių, apgaubtų siauručių dūmų srovelių, tarsi mažutės tavo kopijos, kažkur toli.

Nežinojai, tiesa? Nežinai daugelio dalykų. Žinai tik mano pyktį ir atleidimą. Dar žinai savo pyktį. O visą kas užpildo tą atstumą tarp mano pykčio ir atleidimo, tavęs nedomina. Gilus liūdesys toje nežinioje, galbūt, labai tikiuosi galbūt, kada nors paklausi, paklausi ar  yra daug tokių laiškų, apie kuriuos tu nieko nežinai.

Dabar žinok, vienus laiškus siųsdavau tau, kitus pasilikdavau sau. Į tuos kur pasilikdavau sau pati  atsakydavau ir vėl atrašydavau. Šalia realaus pasaulio, susikūriau kitą ir pavadinau jį “Atostogų novelėmis”. Pirmuosius novelių laiškus tau atsiunčiau, kiti 55 liko man. I-oji atostogų diena: “Taip. Pirmoji atostogų diena visad būna keista. Lagaminai, pamiršti daiktai, kažkoks virpulys. Tačiau šios atostogos kitokios. Atostogos nuo gyvenimo. Nei virpulio, nei jaudulio, tik didelė baimė, kad jos niekada nesibaigs“.  Vis dar nei virpulio, nei jaudulio ir atostogos vis nesibaigia. Tavo lange rūko padaras, o aš pati rašau sau laiškus nuo tavęs ir tyliai niūniuoju “Tu toli/ Tave turbūt bučiuoja/ O aš čia pat/ Ten, kur stogai važiuoja// Mus pakišo, mes nesuprantam/ Laivą užgrobė piratai”.

Kaip protingai padaras mus apsuko. O dabar anei vienas laimingas, gal tik viena džiugina: jeigu mano gyvenimo taip norėjo, vadinasi jis tikrai kažko vertas... "