saulė leidosi taip greitai
aš svajojau pamatyt
tavo angelišką veidą
ir pamiršti, kad esi

liesti lūpas švelniai švelniai
net kai tyli aš myliu
tavo angeliška veidą
bet, deja, eik po velnių

saulė leisis šimtą kartų
Mūsų čia jau nebebus
tavo angeliškas veidas
dar vaidensis daug naktų

tyliai tyliai skųsis medžiams
vėjai meilės alkani
tavo angelišką veidą
jie išpieš kažkur pusny

saulei nebebus kur leistis
angelai nebeskraidys
pasiilgau tavo veido
jeigu ir klydau, nepyk

stiprai stipriai aš mylėjau
bet bijojau iš tiesų
tavo angeliško veido
tapti kauke ir vergu

vakar verkiau, ne, blioviau kaip ožka. ir vienas draugelis pasakė, kad aš save reklamuoju, noriu, kad visi mane guostu. bet, žinai, jis buvo neteisus. aš tik meilės norėjau. tik pasikalbėt.
bet būna žmonių, kurie nesupranta.
tikri būna.
mama šaukia ant manęs kai verkiu.
bet kodėl?
negi tai draudžiama?
turiu drauga, kuriam viskas vienodai šviečia...
bet manim jis rūpinosi. žinai, atsigavau.
bet galiausiai jam vėl pasidarė vienodai...
toks gyvenmas,,
ir, kai  rodos jau ta paskutinioji atėjo, kai pasaulio kraštas pasiektas praleidus zenitą, prisimenu , kiek man progų buvo suteikta pradėti viską iš naujo..
kai mama mane pagimdė..
kai gydytojai sake, ši mergytė ketverių metukų nesulauks,,
kai būdama dešimties panirau po ledu..
Tikiu, Dievas viską žino. ir jis turbūt norėjo, kad gyvenčiau.
nepasieksiu gal nieko gyvenime, bet gal turėčiau prisimint tuos, kam daug blogiau, kas nepajėgia savimi rūpintis, bet brangina tai, ką turi - gyvybę. kam gui man veltui taškyt ašaras, kai galiu padėt kitiemsm kam to tikrai reikia...
bet vistiek kartais noriu paverkti... iš laimės

nemylėk ant plento
nekabink docento
neziurek į kairę
nevaidink, kad gaila

neįsakinėk man
verkti ar neverkt
rašyt ar nerašyti
nors imk ir pasikark

mazgų surišt nemoku-
žudytis negaliu
sakysi man: ,,neverta"
ironija girdžiu

nenorit- neskaitykit
kaip matot - privatu
ne popsas ir ne kičas
pati čia sau kuriu

gotuk, eilių tau nerašau ir nerašysiu. 
ir neliūdėt tavęs jau neprašysiu 
nemėgstu šypsenų raudonų burbulų 
vidinis grožis pasireiškia tik skausmu 
saldus pasaulis nuobodu, žinai 
o juodos ašaros daugiau negu matai 
ir mūzos miršta, ir širdis sudūžta 
kas jos neturi, niekad to nejunta

iš klasikos padarom kičą
kai verkiam - rašome eiles
kai nesuprantame - patylim
ar aprėkiam. o efektas toks pats...

pakartas papuošalas ant eglutės,
kalėdų senis svyla kamine,
akvariume žuvis užduso,
nespėjus būti iškepta

meskiukas, gėlės, sokoladas...
bet simtakart geriau kad tu
prisestumei salia, paklaustum:
"na ko dabar verki, maziuk"

suprasciau, kad mane tu myli
ir skristi imciau drugeliu
zinociau, kartais verta klysti
kad susivoktum, kas brangu

tavo koketė su kerzais
augino stora kačioką
nemėgo ji pankų labai
bet vieną mylėjo be proto

tikėjo ar ne - nesuprasi
Žmogus sudaužyta širdim
bijojo tau atsiverti
bijojo prarast, nusivilt..

moralės normos, rodikliai-
suskilę vazonai gėlių
tavo koketė vėl tyli
tavo koketė... verkiu

nelanko mūzos, įkvėpimo nėr
nėra nei meilės, nei gyvenimo prasmės
indėnai - psichai, valgyt nerandu,
eileraščius? ne, sh..a aš kuriu

depresija nors ką tik pilnametė
dabar nors tu manęs nebarki
draugų žinia aš neturiu
bet po paraliais kas gi tu?

šėtonas Vidmas kamikadzė
blogiukas, bet aš tawo fanė
kalėdų nešventėm kartu
tačiau manu tai nesvarbu

kada tawe vėl pamatysiu
eilinį gruzą įvarysiu
kodėl tu man taip patinki
jei nesam viens kitam skirti

kai nedrąsu mylėti
kai nerandu kelių
suprasti kitą žmogų
paklaust kieno galiu
kaip man pasiekti saulę
bet nenudegt sparnų
kaip likt neapsijuokus
su klouno drabužiu
kiek daug svajų, kiek norų
net darosi baisu
bet su tavim būt dviese
daugiau nereik. meldžiu

o brangus žmogžudy, išdurki man vyzdžius
tavo žvilgsnio šiurkštaus daugiau nematysiu
tavo rankose kaupias jėga prieštaringa
ačiū tau, bet vistiek nepajėgiu pamiršti

to žmogaus, kur mylėjau
naktim kur verkiau
ak, išplėški man širdį
kuo greičiau - tuo geriau