AŠ TROKŠRUTO, KO NIEKAD NEGAUSIU...

Kartais taip būna liūdna,o jokio zmogučio nėra šalia... Aš daugiau taip negaliu... Kodėl kartais negaliu pajausti to, ko norėčiau? Ak, kad kas žinotų, kaip man reikia... Kad žinotu, jog man sunku... Aš noriu... turėti... O čia tik iliuzija...

Kartais taip igrista tas gyvenimas... Tos visos nesamones... ir is muses padaromas dramblys... Negi nieko negaali buti grazaus???

Dar taip bjauriai niekad nesnigo :)

Jauciuosi lyg atitrukus nuo kasdienybes... lyg vejas laukuose... man niekas nesvarbu, tik tai... kad as laiminga... :)

Kodel tas pasaulis toks ziaurus? Kodel beda po viena nevaiksto? Kaip man nusibodo sitaip gyventi... tiesiog uzkniso... gyvenu tik ta mintim, kad ateityje bus geriau... bet kazin kiek dar reikes laukti to gerumo...

Ko verta kiekviena nukritusi ašara? Ogi nieko, visiškai nieko... Verk! Verk kiek nori, bet nuo to nieko nebus geriau. Kai išsiverki būna geriau tik tą akimirką... Nuo ašarų pasaulis nepasidarys geresnis, kad ir kaip daug verkčiau... Nuo to niekas nepagerėja, o dar abiau pablogėja... Aš kartais jaučiuosi tokia vieniša, tačiau kartais nenoriu žmonių... Noriu užsidaryti ir pasislėpti nuo visų, kad niekas manęs nematytų, netrugdytų... kad galėčiau būti viena... Visos tos iškritusios ašaros nieko nevertos... Jos neturi jokios reikšmės, tai vis dėl kokio šudniekio..
Visai kaip šiandien...

:(((

Mano mintys per daug susijaukusios, kad galeciau ka nors mastyti...

Akys, lyg svino pripiltos, sirdis lyg zibalo.