|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
***Sveikas žmogau,gurkšnojantis mano sėkmę,
Tu sėdi nevalingai ir atimi iš manęs paskutinį..tada nusišypsai,kartais būni tiek įžuli,kad net nusijuoki tokiupat kekšišku juoku kaip ir ankščiau ir geri mano sėkmę,mano dėmesį,mano laimę...sugriovus tą dieną sėdi ir nevalingai lauki rytojaus,kad agalėsi griaut jį,o tada,kai aš žlugsiu,ieškosi kito,ką sužlugdyti daug lengviau...azartas kyla... paskutinį kartą verkiu dėl tavęs,o gal dėl savęs...apkritai verkiu paskutinį kartą prie tavęs....šįkart pasitrauksiu aš...;/ ***[i][b]Sveikas žmogau,gurkšnojantis mano sėkmę,
Tu sėdi nevalingai ir atimi iš manęs paskutinį..tada nusišypsai,kartais būni tiek įžuli,kad net nusijuoki tokiupat kekšišku juoku kaip ir ankščiau ir geri mano sėkmę,mano dėmesį,mano laimę...sugriovus tą dieną sėdi ir nevalingai lauki rytojaus,kad agalėsi griaut jį,o tada,kai aš žlugsiu,ieškosi kito,ką sužlugdyti daug lengviau...azartas kyla... paskutinį kartą verkiu dėl tavęs,o gal dėl savęs...apkritai verkiu paskutinį kartą prie tavęs....šįkart pasitrauksiu aš...;/ ***Nostalgija ir velniškas pyktis ant savęs..kaskart kai tik pagalvoji ko netekai ir ką galėjai turėti..."IDIOTE TU!!!"...tada nuleidi rankas įsipili dar ir geri..kaskart kol užsimiršti kas esi...o tada toliau...ir niekaip ir niekaip nepavyksta pamiršti kuom norėtum būti...
Kartais būn tiek blogai,kiek sunku..o kartais sunkiau negu blogiau arba blogiau negu sunkiau,bet niekas nuo to nepasikeičia..tik laikas ir vieta...ir tai,kokia viena tu juos praleidi.. Lieka vis mažiau dienų iki galo,iki noro išsprukti,o tu...o tu net nepakeli sparnų...šaukies Livingstona žuvėdrą,o jis pernelyg smarkiai susirūpinęs savo blizgėjimu..ir lieki...toks pilkas kaip...kaip kažkada buvai..iki jo.. ***Kažkokia velniškai keista būsena...Gyveni,atrodo toks vienišas,toks pamestas ir be jokių kelių,o jauti turintis visą pasaulį...
Stėbies žmonėmis,nė nesuvokdamas,kad Tu juos stebini dar labiau... keista eiti per sniega basom kojom ir jausti naujo pradžią,o ne seno pabaigą... Keista atsidusti ir pamiršti kad kvėpuoji,panirti ir vėl iškilti,pilna burna muilo burbulų...bet neišpūsti,neeikvoti,o turėt tik sau...ir tik dėl savęs... Keista turėti visus ir nesileisti įsisavinamam... KEISTA MYLĖTI PLATONIŠKAI ir net nė velnio nepažįstamą žmogu... Bet užtad gera jausti,kad priklausai tik nuo savęs... ***Šiandien šnekėjau su jo mergina...
keista... maloni tokia mergytė,net keliais metais u mane jaunesnė... keista jausti simpatiją tam,kas priklauso žmogui,kurio nekenti... o tokia...švelnutė... taip ir norisi kasytes supinti ir kaip nekaltybės simbolį,kaip angeliuką po mietsą paleisti... tik kiek per naivi... nebeilgam... Gal ir gerai,kad aš nebe su juo...bentjau turės prie ko prisiglaust.... ***Ir nė velnio nebegalvoju...Ryte atsibundu kažkaip keistai dusdama,tarsi rytdienos nebesulaukčiau..sulaukiu..tada nuleidžiu galva ir mįslingai žengiu Vilniaus gatvėmis..pažadu sau,kad neturėsiu kito meilužio,kad neišduosiu nė vieno Vilniaus skersgatvio,kad kadanors "skraidysiu debesysia" ir nė velnio....užtenka vienų mįslingų akių ir vieno gražaus žodžio apie nieką,kuris galėtų(pabrežtinai pakartoju-GALĖTŲ) būti svarbus...
Kekšė...vienaip ar kitaip aš kekšė...ne,ne kalė...pernelyg nuvalkita ir banalu..ir net nepanši į Grušo Beatričę,nes tokių kaip ji-milijonai,o tokiu kaip aš....tokiu,kaip aš turbūt dar daugiau...meėgstančių vyrišką kvapą šalia savęs,vostik nubudus rytais,ir visai nesvarbu ar kvepia mėtomis,ar prakaitu,svarbiausia,kad pečiai platesni negu mano ir kad jis,vostik pakilęs iš mano lovos pamirš mane...o aš...o aš dar spėsiu pasigirti bent penkiom draugėms,kol vienai iš jų pasakodama imsiu ir pamiršiu...o tad atsiras naujas...ir jai skambinsiu pirmajai-nuostolius mat atlyginti,visai nesvarbu,kad jai tai neįdomu... mėgstu gerti kavą užupio skveruose...nebutinai užupio...kad ir šanchajaus,kad tik arčiau Vilniaus...įkvėpia jis mane ir patenkina tiek,kiek nė vienas nesugebėtų..o aš tik nuviliu..tokia aš jau moteris-su kvailom,mergaitiškom viltim ir nevisada sutvarkytais plaukais... toli man dar iki idealo...o iki nuodėmėe... o iki nuodėmės visai čiapat.... Paisilstų jo,kad ir ne šalia..tiesiog velniškai keitas jausmas kažko pasiilgti...trūko man jo..norėčiau pamatyti jį su tuo kvailu žaliu raišteliu ant kaklo..tuo,su kuriuo atėjo ir tuo,su kuriuo paliks...ir net be jokio sekso..tiesiog u buvima...norėčiau opabėgt pas jį ir vos pabuvus-nuo jo...būtų gera pajausti,kad niekas manęs nesiveja..o gal nebūtų...bet norėčiau..pajausti..bent truputi...bent trumpam ir bent netaip švelniai kaip aprašoma pasakose... nenoriu,kad jis mane liestų...nereikia..tada gali atsirasti kvailas ryšys,dėl kurio aš kažkada kentėjau..tiesiog norėčiau jį pamatyti miegantį pas kurią nors iš jų..ir suprasčiau k- kas vertesnis-kas aukščiau stovi ir kas sparčiau krenta... Tikiuos..tu dar tiki sparnais?.. |
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |