Vieną dieną iškabinsiu puvėsius iš savo pajuodusios šerdies, tuščia ertmė galbūt maus, bet lėtai išsivalys. Tada galėsiu užsiauginti naują, šviežią širdį, kuri iš pradžių bus kiaušinio dydžio, o paskui ims panašėti į abrikosą, mažą, kietą, ir beveik nevalgomą, besiridinėjantį šonkaulių ertme. Kai tik žengi žingsnį, girdi kutenimą kažkur paširdžiuos, kur ridinėjasi tasai vaisius.

Laikas pradėti (r)evoliuciją prieš save. Išsipjauti amfibijos žabtus ir prisiekti ištikimybę žemei, apimtai Kuweito liepsnų, Molotovo kokteilių, svaidomų iš edeno sodo paribių, degančio benzino kvapo ir nudegusios veido odos maudulio. Šita žemė, kurios dulkes godžiai trauki per cigaretę, o paskui jai atiduodi pajuodusių skreplių pavidalu, beveik apvaisintos juodos spermos, maudžia tau tarp kojų. Iš šitų nuospjovų gims mažas homonkulas, pirmasis Naujojo Pasaulio žmogus, kuris plaukios ir augs kaip maža gliti žuvytė tarpe tarp dviejų šaligatvio plytelių, tarp gelžbetonio kubų, kažkur šioje galaktikoje.
O dabar žiurėk į Miss Kennedy, lėtai riedančią atvirame sedane, beviltiškai siekiančią kostiumuoto vyro rankos. Jos ašaros krenta ant raudonos prabangios odos, o jos laikas slenka lėčiau nei sprogimas.

Iš skreplių homunkulo išsirito tavo vaikas, Ieva tu ją pavadinai, ir ji dabar sėdi priešais švytintį televizoriaus ekraną ir akimis godžiai rija iki atominės tylos laiko sulėtintą veiksmą; moteris rožiniu kostiumėliu šliaužia sedano bagažine, šliaužia savo gyvenimo apkasais, kaip didelė, nevikri voverė.
Naujas pasaulis prasideda.

Más allá de donde
aún se esconde la vida, queda
un reino, queda cultivar
como un rey su agonía,
hacer florecer como un reino
la sucia flor de la agonía:
yo que todo lo prostituí, aún puedo prostituir mi muerte y hacer
de mi cadáver el último poema.

Panero