vandenėlis burbuliuoja..

Be tavęs dienos ir naktys slinks lėtai lėtai... be tavęs kaip nors išgyvensiu

Ką gi, tai praėjo, ši taurė buvo išgerta, ir daugiau niekas man jos nebepripylė. Ar buvo šito gaila? Man šito nebuvo gaila. Man nieko nebuvo gaila, kas praėjo. Gaila buvo dabarties ir šios dienos, visų tų nesuskaičiuojamų valandų ir dienų, kurias praradau, kurias tik iškentėjau, kurios man neatnešė nei dovanų, nei sukrėtimų.
                              H.H.

kam tau kojas, kai turi sparnus?! :))

<...> kaip galima galvoti apie žvaigždes, kai kiekvienas žvaigždynas primena [keptą] ėriuko kulšį.. :)

Tada,  kaip kunigaikštis Myškinas, "atrandi save, ateinančią tamsia alėja". Jautiesi tarsi fotojuosta, kurioje ryškėja vaizdai. Pati sau esi peršviečiama ir todėl neįdomi. Praeiviams - nepastebima. Pažįstamiems - neatpažįstama. Kliūtis sraigių take. Indas - kvapams, pokalbių nuotrupoms, spalvoms supilti. Ta išnykimo būsena turėtų būti poilsis, bet kažkodėl tampa intensyviu darbu.  <Giedra Radvilavičiūtė>

jei tai netiesa, meluok

vėl apsireiškė drugeliai :)))

sustabdytos akimirkos :))

taip taip :)) ritmas, svarbiausia neprarasti ritmo :))