"Šizofrenikas - asmuo, turintis įgimtą polinkį atsiskirti nuo šio pasaulio, kol koks nors įvykis - sunkus ar nereikšmingas - nelygu atvejis,- jį pastumėja susikurti tikrovę vienam sau. Tai gali išsivystyti iki visiško atsiskyrimo - tokį atvejį mes vadiname katatonia. <...> Viskas priklauso tik nuo vieno dalyko: aplinkos.

Paulo Coelho
"Valentina ryžtasi mirti"

"Kiti palieka tarp puslapių gėlę, įkalina ten pasivaikščiojimą, per kurį juos kliudė meilė. Aš irgi vaikštau, bet mane glamonėja kažkoks dievas. Gyvenimas trumpas, ir nuodėmė prarasti laiką. Sako, aš veiklus. Bet būti veikliam - irgi reiškia prarasti laiką tiek, kiek prarandi pats save. <...> Šita saulė ir šitie šešėliai, šitas šaltis ir karštis, atsklindantis su oro srovėmis,- negi man dar reikia saves klausti, ar kas miršta ir ar žmogus kenčia, jeigu viskas surašyta šitame lange, kur dangus lieja savo pilnatvę, pasitikdamas mano gailestį. Galiu pasakyti ir tuoj pasakysiu, jog svarbiausia būti žmogiškam ir paprastam. <...> Amžinybė - čia, ir aš jos tikėjausi. Dabar jau trokštu ne būti laimingas, o tik sąmoningas."

-A. Kamiu-

"Ir ten, pusiaukelėj tarp tų bedugnių ir tų aukštumų, jie ne gyveno, o veikiau plaukė nešami dienų be krypties ir bergždžių prisiminimų - tikri klajūnai šešėliai, kurie būtų galėję įgyti jėgų tik sutikdami šaknytis savo sielvarto žemėje."

A. Kamiu

Praradę ką nors brangaus, prarandame viską. Po pirmojo praradimo tampame abejingi. Imame kelti vis mažesnius sau reikalavimus, vis mažiau save ribojame ir sakome, kad tai brendimo procesas, kad šitaip tampame suaugę, nors iš tiesų tai tėra nuosmukis. Ir baigiasi jis visišku supuvimu.

M. Larsen

Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis - kaip ir likimas, ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma.

V. E. Frankl

Kai ima atrodyti, kad tau niekas nesiseka, kad tu beveik žlugęs, atsigrežk į savo mirtį ir paklausk ar tai tiesa. Ir mirtis pasakys, kad tu klysti, kad viskas yra niekai išskyrus jos prisilietimą...

„Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą, / Kaip cypia mirdama akimirka. / Viršuj manęs sudžiūvę šakos girgžda. / Į naktį kažkas žvaigždę įmerkia".

Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla.

  ---A. de Sent Egziuperi---

"...priemiestyje yra nedidukės kapinaitės su juodos geležies vartais. Jeigu eisi iki galo, rasi slėnį, o už jo - įlanką. Gali užsisvajoti priešais šitą gamtos dovaną, alsuojančią drauge su jūra. Tačiau pasukęs atgal, ant apleisto kapo pamatysi plokštę su užrašu : "Amžinai liūdime". Laimė, yra idealistų, kurie sustato daiktus į vietas."       

      *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *

Dauguma žmonių žmogžudžiai - jie žudo žmogų savyje.

--- Stanislav Jerzy Lec ---