fuj

Taip ir vėl aš čia. Pasimetus, kaip visada. Vis dar nežinau, kiek manęs ir kiek kitų yra mano galvoj. Vis dar nežinau kiek tu man patinki, kiek aš tavęs pavydžiu ir kiek gaila, kad tavęs nesugebėjau užverbuoti. Išgryninti vieno jausmo nemoku. Nereikia. Na taip, tai tik sustiprėjęs jautrumas palikus savo namus, dideliam mieste. Gerai, kad bent žmonės draugiški aplinkui. Nežinau, kaip savo jausmus vadinčiau tada. Tu būtum mano didelė manija. Dabar esi maža. Neduok dieve naujos...

Tavo odos poros
Oras
Nerviniai impulsai iš nosies į smegenų vingius.
Neaiški skonių ir kvapų paletė, virpinanti kūno tuštumą ir vingiuotą pilkąją medžiagą
Nerviniai impulsai
Hormonai
Akys
Atmerktos akys
Pravertos lūpos
Sąstingis
Ekstazė

Šiandien užuodžiau tave per paskaitą, o tu stovėjai pasirėmęs ant artimesnės kojos, šiek tiek palinkęs į mane. Vos vos. Erzinai? Jautei? Ir taip svaigo galva. Negirdėjau nieko keletą minučių. O kaip norėčiau tave taip svaiginti.

Sako žmogaus kūnas skleidžia kvapus, hormonus, kurie veikia smegenis. Narkotikas?

Mintis
Kosmosas
Viltis
Pradžia
Judėjimas
Greitis
Tikėjimas
Regėjimas
Migla
Skausmas
Pasimetimas
Greitis
Stabdžiai
Smausmas
Sklaida
Sunkumas
Užsimerkiu
Pakelia
Viršun
Lengvas
Tyras
Vienišas
Kvėpavimas
Audra
Toli
Pradžia

Kolekcionavimas -  pirmasis pamišimo požymis.

Rudens vaikas. Susirgusių lapų ir blaškančio vėjo duktė, mylima kaltės ir apmirimo, trokštanti karštos arbatos ir židinio spragsėjimo.
Mirštančios gamtos dalis, kuri blaškosi su kiekvienu geltonu lapu.
Tyli ir už lango.

Radau ją po pirmais kritusiais lapais. Geltonam patale gulėjo nuoga, be kepurės, tarp daug aukų. Nuvaliau apsiblaususias akis, nusišypsojau ir paguldžiau į kišenę. Eidama ją vis paglostydavau, pasidžiaugdavau, kad gilės, mano batų ir šaliko spalvos labai dera.

---

Šiandien tu vėl mane supykdei. Stovėjai ir šaipeisi iš mano gilės. Autobusas turėjo tuoj atvažiuoti. Aš šypsojausi. Bet man negera, kai tu šaipaisi. Užsimojau, rankoje laikydama gilę, ir įdėjau ją tau į kairiąją viršutinę tavo palto kišenę. Nusišypsojau.

Tu išsitraukei gilę iš kišenės ir nusviedei ją ant kelio.

Aš graudžiomis akimis pažiūrėjau į tave.

Tu neiškentei. Nuėjai prie gilės ir ją paspyrei dar toliau. Nuriedėjo tiksliai į kelio vidurį. Tarp dviejų baltų ištisinių linijų. Ji ten laukė. Ruda ir graži, deranti prie mano šaliko.

Aš šypsojausi, vis liūdnai pažiūrėdama į kelio vidurį. Niekas neužkliudys gilės, nes ji tarp dviejų ištisinių linijų.

Tu išėjai namo. Turi daug darbo. Aš tuoj sėsiu į autobusą.

Palaukiau dar dešimt minučių. Autobusas taip ir nepasirodė.

Meldžiu Dievo, kad lytų,

kai skrendantis sapnas linguoja garsų pynėmis...

kai vėjas neša sausą saują smėlio į užguitas akis...

kai trošku...

kai atpustyti miestai atsiveria savo prakeikta gėda...

kai noriu paskęsti...

kai stoviu viena išdžiūvusio miško šviesoj...

kai noriu pasislėpti po judančia stiklo prizme...

kai tyliai laukiu vaivorykštės...

kai spalvos per ryškios...

kai...

Asfaltinių lietaus atšvaitų ižas