Reikėjo numanyt aplinkui pievą esant. O dabar - šitiek prisiūbiuota... Ir net ne dėl siūbavimo paties. Nors - maniau juk šitaip reikiant.

Dabar tik liko apsiprast su naujumu. Nes kažkuo šitaip - geriau. Pastaruoju metu iš tikro vis labiau ne bloga.

Tai gal ir aš kada prieisiu savo smilgos galą. O iki tol tegu tiktai nustos lietus.

"Prigalvojau vėl pilnus kampus"
-Kaip paprasta
    Kaip įprasta
    Kaip prasta

Bet sugalvoti taip-ir-nieko gabalai, valkiodamiesi pakambariuj, iš neturėjimo ką veikti jau klijuojasi į "daryt ką nors juk visgi reikia".

Kad bent nežinočiau, kad vienintelis reikalingas darymas - tai sau su savimi...

---

Vėl imu atsiminti sapnus. Manau, kad tai nereiškia nieko.

beveik metai.
tai jau tampa malda...
velniava.
kita vertus, vadinasi, netrukus nustos ir berūpėt.
o būtų visai gaila...

jis ateis pas mane kaip ateina lietus
kai nebelauki ir tik sausra kedena akis bet aš
laukiu   
laukiau   
lauksiu
ir
jis neateis nes aš
išdžiūvęs laukas kuris dairosi į debesis
jų nėra
kaip seniai jų nebuvo taip seniai
kad
pamiršau kas yra
lyti
bet vis tiek
laukiu

--
lietaus
--

jis ateis
aš žinau
jis eina per smėlynus ir klimpsta nes
jis zino
kad neateis jis
tik eina
...

mirtis ateina per kojas, pasakė jis šįryt. ir tada mes trypėm ir vaikščiojom kulnais. trynėm delnus ir šildėm jais akis. man prilindo smėlio į plaukus. dilgsėjo pirštų galai. bet jau tuoj juk bėgsiu jūron, galvojau, tuoj. vanduo..

palaidi plaukai vijosi bėgant pavėjui; vijosi panirus. o tada apsivijo apie rankas. kaklą. vėl apie rankas. gerai, kad kiek paplaukus - sekluma.
nusiskusu kada plikai. bet randas.. randai. o skarelės man netinka.

sugniaužkit kumščius, sakė. turėsit dvi papildomas širdis. o nuo šalčio mėlynos rankos sugniaužtos tik pabąla.
bet nesvarbu.

juk, sakė, per kojas...
tik nepamenu, kodėl.