Ir šauna žmonėms į galvas...

Kiekvienas mielas kelias turi savo Romą.

Širdis žvakei rauda
Kad skauda
Kad maudžia
Kad smaugia vienatvė
Ir slegia dangus,
Gal vėjas, kurs staugia
Už lango
Kur plėšo
Gal jis Ją parneš
Sugrąžins lyg lapus...

Maldauju, klūpau,
Aš verkiu... (taip jos tikros!)
Sugrįšk, šviesk gyvybę,
Užpildyk namus,
Kampus pelenais pažymėtus apėjęs,
Prie žvakės palinkęs,
Vėl tapo ramus.

Skauda galvą: visą dieną skubėjau, vis kažką dariau (ir dar apsimečiau, kad kažką darau). Tai gyvenime ir įdomiausia - dėjuoti, kad sunku, pavargti, bet kažką veikti.

Hansas pasukiojo paveikslą: "Hm, kokiu kampu jį reikėtų žiūrėti?". Vladimiras Vladimirovičius, kuris šioje galerijoje jau buvo nebe naujokas, o antro lygio narys (tai jis pabrėžė visu savo stotu), pareiškė: "Geras darbas, duodu 4". Hansas, kad ir nelabai suprasdamas čia paveikslas ar molbertas, nenorėjo atsilikti ir pasirodyti durnesniu, tad skyrė 3,5. "Man kompozicija ne iki galo išbaigta", - nutaisęs žinovo miną tarė, po nedidelės pauzės.

Tada pasirodė galerijos KASTA: Sibirietė, Jeržis, Pieva ir dar vienas Nemegojąs. Pirma jie niekinančiai nužvelgė Hansą su Vladimiru Vladimirovičiumi (pastarasis, iki tol jautęsis itin reikšmingu, net suikštė lyg baudžiamas šunelis). "Šūdas", - tarė vienas KASTOS narių, net nesivargindamas argumentuoti. "ŠŪ ŪDAS", - choru pritarė likusieji ir nuėjo apžiūrėti likusiųjų naujų paveikslų. Hansas atsiduso. Vėl.

Pirmadienis - gauni darbų, kuriuos turi atlikti iki ketvirtadienio.
Antradienis - sėdi visas susivėlęs, pats sau smirdi miegu, spaudai klaviatūros klavišus ir galvoji, kad dar yra trečiadienis.
Trečiadienis - pusę 8 ryto, tave apninka dieviškas noras miegoti. "Jei tuoj pat nepakilsiu, nieko gyvenime nepasieksiu", - sušnabždi mintyse, ir lyg įgeltas pašoki iš lovos. Dirbi be sustojimo. Visus tris darbus. Parsivilkęs namo draugei burbi, kad užkniso tie darbai, "Ir kaip reikia spėti?"...
Ketvirtadienis - jautiesi Didvyriu.

"<...> jei kas panorėtų visiškai sutrėkšti, sunaikinti žmogų, nubausti jį visų kraupiausia bausme, taip, jog net pats baisiausias žmogžudys nuo jos sudrebėtų ir bijotų jos iš anksto, tai reikėtų padaryti taip, kad darbas būtų visiškai, pilnų pilniausiai bergždžias ir beprasmis"

F. Dostajevskis Užrašai iš mirusiųjų namų

Jei skauda, tai nieko tokio - žinau, kad dar gyvas.
Jei liūdna, tai nieko tokio - žinau, kad praeis greit.
Jei baisu... Šlyksštus jausmas.