Aš tik maža smiltelė.

,,dulkia buvai, dulkia ir pavirsi"

Kartais pasitaiko tokių dienų kai vietoj kakavos tenka gerti saldų cinamoninį pieną, tačiau net jis tuomet nešildo. Tuomet atrodo jog visi aplinkui tave pamiršo  būtent tada kai labiausiai reikia.

Kodėl svyla blynai kai kaupesi ašaros akių kampučiuose?

Kartais pagalvoju, kad kai užaugsiu būtinai auginsiu prieskonius, arbatžoles ir vaistažoles tam, kad sningant ar lyjant galėčiau gurkšnoti pačią natūraliausią arbatą ir kakavą. Būtinai aplankysiu Prancūziją ir perduosiu jai linkėjimus. Nusipirksiu balerinos batelius, tuos pastelinius ir lengvučius. 

O kartais nesustoju galvoti apie tai jo  užaugti visai nenoriu ir nesustodama kartoju, kad aš dar maža mergaitė, kuri be galo trokšta auginti mažą sraigutę ir niekada neužaugti. Mergaitė kuri išmoko myli lietų, skinti vyšnias nuo permirkusių medžių bei stebėtis pasauliu.

O aš taip norėjau būti įkalinta tame laike.

Tapti jo dalele.
Kas vakarą  stebėti blankius šešėlius.    O aš taip norėjau kvėpuoti tuo laiku.

Sustingti jame, sušaldyti ašaras.
Nieko nejusti tik slinkti.