Kas tas Drąsius Kedys?

Išoperuokit man narcizo hormoną

tik.
pazvelkit i viska, ir viska uzmirskit. bent akimirkai. tada atsiibusime zmonemis, nezinanciais nieko.

Sielos draugas - ne tas, kuris, laikydamas tave už rankos, prekiauja pasitikėjimu. Jis - tas, kuris, net jeigu ir įsmeigė tau durklą į širdį, bet mintyse buvo tavimi.

Pirmąkart gyvenime sutaisiau užtrauktuką... :)

Žmonės yra protingi, todėl prisigalvoja kvailiausių dalykų.

Pažįstamas išreiškė mintį - "Geriausia kritika - apkabinimas".

Siandien visa diena basciausi tai sen, tai ten. Gal tik puse 10 grizau namo, ir buvau tokia nusikalus, kad nepajegiau nieko kito daryt, tik - po keliu savaiciu pertraukos - isijungt televizoriu. Rode kaip kazkokie storuliai numetineja svori (a jau tokie laimingi, mosikuoja savo letenom, kaip stulpais per visa studija), o 90-60-90 sviesiaplauke vedeja, del protingesnio ivaizdzio uzsidejusi dailucius akinukus, nervingai ir dirbtinai krizenanti, krykstaujanti, uzsidegus svarstykliu skaiciams, rodantiems, kiek tie vargsai liulantys juru vepliai numete per savaite. Pusej kanalu - golivudo bajavykai, kitoj pusej - visokie realybes show, sportas ir pokalbiu laidos prie kavytes puodziuko. RaiUno "Que bueno, que bueno" skardziais balsais dziugavo ispudingo biusto moteriskes, ragaujancios auksaspalvius raviolius, cnn pasakojo apie Kembridzo naujai isrinktaja(ji) mera/e transvestita, su savo transvestitu zmona darnioje seimoje auginanti du ivaikintus japoniukus.
Vaizdai plauke ir plauke, juokesi ir apkalbinejo, gyrė ir stebėjosi, visi tokie išraiškingi ir skvarbūs, vis garsiau, spalvos vis ryskesnes ir ivairesnes. Kaip saulės spindulys prizmėje, mano žiūrėjimo taškas skilo į daugybę vaivorykštės spalvų, šypsenų, veidų, vakarinių suknelių ir kišeninių šiuaua šunelių su švytinčiais "Svarovski kristalais" (prizmėmis?) išdabintais plonyčiais odiniais pasaitėliais. Pasijutau tarsi kas nors man butu i ausi ikises zalia sodo zarna darzams laistyti, o vandeni paleides visu stiprumu, galva kaip mat visa butu jo prisipildzius, ir perteklius teketu pro burna, snerves ir akis, suliedamas vaizda. Nesinorejo nei galvoti, nei mokintis, nei prisiminti - tereikejo tik spaudineti visagali distancini pulteli - toki miela, mazyti ir praktiska daikciuka - ir dar, jeigu įmanoma butu nubėgus iki virtuvės ir pasiimti valgio, kaip ziurkenui issiputusiuose zanduose kramsnot ką nors kuo stipresnio, kaloringesnio, saldesnio, sūresnio arba rugstesnio - ėdala, pašarą - genetiškai modifikuotą ir tobulos formos, atspėjamo, nepriekaištingo kvapo, kuo spalvingesnį ir patrauklesnį akiai, kaip tas minkstutis aukso spalvos raviolis, kuri raudonai isdazytomis lupomis apziojo stambiakrūtė italė, porcelianiniais dantim perkando, atskyrė cypsinčių kaip sraigės grybų įdarą nuo stangrios tešlos, o šis vulgariai ištiško ant jos rausvo gomurio... tik ačiū dievui, ji valgė užsičiaupusi, taigi niekas to nepamatė...
Po nemazo laiko tarpo, praziureto i ta mirgancia-margancia stebuklinga deze, atsikeliau kaip apdujus, narkomanisku zvilgsniu gaudydama aplinką, tokia ramia ir kasdiene. Galbut taip ekosistema uzhipnotizuoja savo darbininkus, kad jie, pernelyg nuvarginti sunkios darbo dienos, neistengdami nieko kito daryti, gano smegenis po uznuodyta radioaktyviuju alfa daleliu ir mikroschemu pieva, taip priversdami jas tik buketi, mirti, vegetuoti ir, svarbiausia - uztilti?...