Mažoji mergaitė vaikščiojo pajūriu. Aplinkui buvo visiškai tuščia. Iš paskos jai sekė baltos žuvėdros. Ji mėgdavo vaikščioti pajūriu saulei leidžiantis kai aplinkui nebebūdavo žmonių. Ji mėgo pabūti viena, apmastyti savo gilias mintis, kurti dideles svajones, galvoti apie tai kur dingsta saulė, kaip miega paukščiai nakty, kaip spindi mėnulis. Ji mėgo žiūrėti į žvaigždes.. kiekvienai mažai spindinčiai žvaigždutei mažoji mergaitė buvo sugalvojusi vardą. Ji tiesiog neapsakomai mėgdavo sėdėti prie jūros, ant truputi drėgno smėlio, iki pat paryčių ir žiūrėti į krintančias žvaigždes. Ji galvodavo norus. Mažoji turėjo vilties, kad viskas vieną dieną bus kaip pasakoje. Ji niekada jos neprarado. Mergaitei rankas šildė baltas puodelis mėtų arbatos, ji buvo užsimetusi trumpą baltą kaip sniegas paltuką, o jos kaklas buvo apvyniotas juoda skarele.
Mažoji šypsenėlė niekada neparodydavo, jog jai liūdna.. jos veide visuomet būdavo šypsena. Ji nemėgo, kai kiti ją guosdavo. Mergaitė savo skausmą ir liūdesį slėpdavo širdutėje.
Ji vis galvodavo kas slepiasi aukštai danguje, kaip miega jūra.. ir ar jos nepažadina praplaukiantys laivai.
Mergaitei nereikėjo nieko.. tik ramybės, supratingumo ir pašnekesių su jūra, nes jūra buvo jos geriausia draugė.
..--..