Štai pabudina dar vienas rytas .
Šį kartą šviesus .
O jie dažnai atrodo melsvi .
Gal vėsu,gal saulė akina,o gal tuoj lietus

Kai būna netyčia man kas primena
Tą pieniškos ramybės įsimylėtą veidą,
Gailiuosi jog nepažystu sielos gelmių.
Aš tikiu būsi pašauktas tikruoju vardu
To tau linkiu, net meldžiu.
Diena paskandina mane savo minty
O aš prisiminimą išlėto prarandu.

Vakar  mano pačios veidas priminė tave. Tarsi mes kokios giminės. Rodos kažką palikai manyje...na bet jau tiek to...
Štai žiemą pakeičia saulė, virš galvos išsisklaido  visokie debesys.Monotonija išparduodanti žmonių laimę sudūžta į šipulius...
Kaip laukiame žibučių, jos ateis ir išeis, tik akimirka bus gražu. Joms sužydėjus, praskaidrėja visos idėjos. Naujos mintys spiečiais į tavo galvą.
Dabar noriu pamatyt kaip nušvinta veidas su šypsena, nes tai pritrenkia savo begaline giedra. Vakarais, man rodos, girdžiu džiazinę pianino melodiją. Taip ,tai pritrenkia. Taip kaip tavo šypsena.taip kaip grįžtant namo po ilgos kelionės.pritrenkia ir pakelia kaip angelo sparnai per sproginėjančius pavasario kvapų šėlsmus ....