Aš maniau tu sniegu nugulsi - tu ledu įstrigai.
Maniau debesų pūkais atplauksi - audra pavirtai.

Nejau iš tiesų tai įmanoma? Už gera atsilyginti blogu? Kartais galvoju, kad esu pasmerkta kentėti. Nejau tai žmogiška? Atiduodi save visą tam, kad būtum įvertintas,o gauni tik skaudžius antausius, bjaurius žodžius. Niekad nemaniau, tikrai,kad galima šitaip nepasitikėt žmogumi, kuris regis jau 100kartų mažiausiai įrodė savo lojalumą. Kaip tai bjauru. Sėdžiu ir galvoju. Dėl ko aš visą tą laiką taip save aukojau, taip stengiaus? vardan ko? Šiandien man tikrai gaila pačiai savęs. Kiek kartų sau prisiekiau, kad joks vyras manęs nepravirkdys. Ir štai tau. Dėl kažkokio su....dalyko.Nors imk ir nusišauk. Neįrodysiu savo tiesos niekaip. Nors jie absoliučiai neteisūs taip manydami.Kiek kartų galima leisti žmogui tau prispjaudyt į širdį? Aš pavargau. Aš labai pavargau. Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino ką daro. Kaip aš norėčiau jų visų nekęsti. Bet net ir tam esu per silpna. Nemoku. Nenoriu. Kiekvienam yra duota tiek išbandymų, kiek jis gali pakelti. Kartais tenka sau pakartoti ką esu kitiem pasakius: "Didžiausias menas yra juoktis, kai širdis plyšta iš skausmo". Gal taip ir geriau. Išsiliet, išrašyt tą skausmą, leisti ašarom ištekėti. Po keletos dienų bus šiek tiek lengviau, nes žaizdą mažiau skaudės.

Tu sudėtinga. Aš žinau, bet kitaip neišeina. Nemoku. Man reikia prasmės, net jei jos nėra. Kvailai skamba. Iš tiesų. Kartais norisi kažką parašyti. Galva tuščia. Tai gerai, pailsi. Bet net kai ji tuščia, galvoju, kodėl ji tuščia. Aplink gyvenimas sukas. O čia ir vėl pagaunu save begalvojant: visa tai tik tuštybės mugė. Taip nyku širdyje jau seniai nebuvo.

Ir jau gana seniai.

Nekęsti - silpnų žmonių požymis.

paprastumo.tiesos.tikro nuosirdumo. geru akiu zvilgsnio.sypsenos.tylos.mazo stebuklo.snaigiu. krentancio dangaus. gatves sviesos.viska pamirsti.nebegalvoti. neprabusti. nebegirdet. nebematyt. sudeginti mintis.

Vieną kartą skaitydama straipsnį apie vieną moterį radau jos pasakytus žodžius, kurie man labai artimi, tarsi kažkada būtų pasakyti man, kad juos išmokčiau ir kartočiau kaip mantrą: "Dabar manęs niekas per daug neliūdina ir niekas per daug nedžiugina."
Ir pasaulis jau nebe toks trapus, jaučiu, kad kelis kartus subyrėti nebeįmanoma. Tik esi tame laike ir mintys būna sunkios. Gaila, kad neįmanoma kartais to tiesiog išbraukti kaip kad parašytų eilučių ir pamiršti-laiką, žmones, net gi save. Tik sakydavau, kad pasensiu anksčiau laiko nuo klausimų, atskymų, o dabar dar jaučiu, kad tikrai taip gali atsitikti. Gal pasaulis ir gražus, bet manęs niekas per daug nebedžiugina ir jau niekas per daug nebeliūdina.

P.S. kartais pastatyta siena ne tik skiria ir slepia, ji padeda apsaugoti save nuo žmonių,jų poelgių, kurie tave sendina anksčiau laiko.

Ji sėdėjo ir rinko detales. Keistai stebėjosi žmonių poelgiais. Vis atrodė, kad detalėse rado aiškumą ir kaskart suklupdavo. Nustebdavo. Atrasdavo naujas briaunas, pasukiodavo kitu kampu. Taip viskas paprasta ir kartu taip sudėtinga. Ji augo sulig kiekvienu nauju kluptelėjimu.

Atimdamas iš manęs - tu man labai daug duodi.

Tikra tiesa, kad knygos geresnės būna nei filmai, pastatyti pagal jas. Filmas persmelktas depresija. Negaliu sakyt, kad labai blogas, bet tikrai būna ir geresnių.

Kaip seniai neturėjau knygos rankose. Pradėjau skaityt "Ragana ir lietus", gal todėl, kad filmą noriu pažiūrėt, o gal tiesiog pavasariu alsuoja. Norisi kažko aštraus, tikro. Gali būti, kad dabar šiek tiek gyvensiu tuo, ką skaitau:
"Yra taip, kaip yra. Nes kitaip būti negali."