Kai lapai susisukę krenta
nuo medžių rudeninių,
išvyksta ir mūsų meilės
sezonas.

Žiemos nuojautos
nežada
jokių gyvybės
apraiškų.

Širdis sudūžta
del to, kas buvo lemta.

(netikėtai prisimenu TAO)

Mėgstu būti savo kambary.
Čia yra keturios sienos, stalas, kėdė, lova.
Mėlynas kilimas ir kreminės užuolaidos.
Miniaturinis Zen sodas
iš paveikslų, fotografijų, vėjo varpelių,
iš gėlių vazoje
ir lentynų prigrustų popierių ir knygų.
Ir muzika čia tokia, kokia matinka man.

Tai ta vieta , kur svečiuojasi svajonės ir spiečiasi žodžiai,
kur mano paslaptys susisuka į apklotą
senovinėje supamoj kėdėj.

Čia yra ta vieta kur geriamas vynas.
Kur randama viskas, kas prarasta
ir švenčiama viskas, kas atrasta.

Tai ta vieta, kur man lengva kvėpuoti
Lengva priimti ir neskauda paleisti.

Čia yra ta vieta, kur laikausi atstumo
arba myliu išskėstom rankom ir atvira širdim.

Čia yra vieta, kur nebijau būti savimi ir su savim.
Tarp saulės ir mėnulio nusileidimų
čia trumpam sustoja pasaulis.
Tiesiog už šių durų.
Ir viskas čia įmanoma.

Tik kartais čia taip trūksta tavęs.

Šiandien man pasakė, kad esu feministė.
Nuskambėjo lyg komplimentas.

Slepiuosi, kad užmirštų.

Stenkis nesistengus taip sakant.
Išlenda yla iš maišo ir tiek.

Trijų pieštukų banalumas.

Patylėkim.

auga aplinkui
o atrodo
nieko nedirba

Maži rutuliukai žaidžia gaudynių aplink mano riešą.

Sapnavau šiąnakt Afriką.