"Nieko nepasakyta...
Pasižiūrėk!
Kaip gražu - vandeny cigaretė..."    S. Mykolaitis

Kartais taip norisi, kad sustotu laikas...deja...

kai grįžti namo, supranti, kad niekas nepasikeitė......pasikeitei pats.....į viską žiūri kažkaip kitaip, kažkaip ne taip, kažkodėl ne taip kaip vakar, nors tas "vakar" buvo prieš metus.....ir kažkodėl viskas atrodo sudėtingai aišku ir akivaizdu, kad net pradedi nebesuvokti kas, kodėl ir kaip pasikeitė......tikriausiai visai susipainiosiu.....toks gyvenimas.....sudėtingas....ne. tai mes, žmonės, sudėtingi......

Senstu...skamba kvailai, bet akivaizdu...

Aš namie...kaip kvepia mano miestas....kokios šiltos sesers ašaros ant mano skruosų...kaip gelia širdį.....

Aš vanduo tavo delnuose....
Ar akmuo? Tavo širdyje....

Kvepia kalijomis....ant mano stalo.....sako kalijos mirties ir gimimo gėlės.....kuo kvepia manosios kalijos?

...Aš pasakiau: "Koks purvinas tas gyvenimas...", o Jis sujaukė mano mintis: "...bet jei nekiši rankų į tą purvą, tai niekada neturėsi progos būti švarus, būsi tik paviršutiniškai švarus, nes bijosi susitepti." ...ir Aš vos neverkiau, nes Jo žodžiuose apsigyveno tiesa...

jis tikrai yra......mano žalias dievas.....
gera jausti jį šalia....

Skausmas ir liūdesys reikalingas tam, kad žmogus neužmirštų laimės ir džiaugsmo spalvos.....Svarbiausia tai suvokti.....