vėl gegužio žiedaiiiiiiii...:)

balandžio mėnesio lietus sustoja su manim prie durų. Ir tyli...

april is the cruelest month in the year
T.S.Eliot

kaip gerai, kad nėra nieko tokio svarbaus pasakyti

išsisklaidė Kirkilo dūmas ir pasimatė Kubiliaus plikė

*

Giedrijamės tskant. Su šventėm :) !

du kavos du cukraus

Aš tau nužymėsiu kelius, kada nors atsimuši...
Jei eitum siauru keleliu pro Aukštadvario pušį
Žaliu vainiku, plauktum ežeru, koptum į kalnus,
Jei išmaldos melstum, ištiesęs pavargusius delnus, –

Pasaulio nebus... ir dėl to sielvartauti neverta,
Taip viskas savaime praeis. Sykį knygą atvertęs,
Skaityk iki galo. Žemadieviams žmonės prilygsta,
Bjauru, kas bjauru – tai tiesa devynių karalysčių.

Mirtis – tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas,
Ji taria prasmes, visa kita pasauly išblaško,
Žmogus, tas, kur žino, kad tiesiai į mirtį keliauja,
Užmiršta, kas baimė yra, ir kvailiams nevergauja.

Tada ima tiesos aiškėt kaip daltonikui spalvos,
Melodijos ima skambėti, jis pakelia galvą
Ir brenda – mirties okeanų maurojantis elnias,
Jam rodos, kad mirs, betgi bangos prasiskiria švelniai,

Ir tylinčios moterys jūromis plaukiančius myli,
Nes žino – jie žemės sargai, savo sėklą išpylę
Ir smiltis palaistę raudonu kareivių krauju...

Šlykštybės, deja, neišsemti... Todėl gi gajus
Turi būti žmogus, mirt ir mirt, prisikelti,
Pareit iš anapus – į balzganą vasarų šaltį,
Į rudenį, kosėjant arkliui, – aukšta visata,
Tėvų, mūsų brolių, seniai seserų suprasta;

Vasarį, grabnyčioms artėjant, Maironis kadais –
Lyg sakalas Paukščių Takuos – su velioniais baltais
Vis žvelgė, žemai gi – Neapolis, Alpės,
Kur jaunas Biliūnas jaunystėje buvo nualpęs...

Akim neaprėpti žemėlapio mūsų žvaigždžių!
Štai gyvis, aptrauktas šio amžiaus šerkšnu ir šalčiu,
O mes be sveikatos, be tėvo, be savo vaikų, be sesers
Našlaitišką žemės likimą turėsim ištvert.

Ar bus dovanota Čiurlionio plati visata?
Šviesa tąsyk plykstels ties mūsų akim ir kakta,
Išauš apreiškimas visų apleistų esinių,
Iš Dievo galvos, iš žmogaus užmirštų sakinių.

Šviesa šitos žemės, geltonos erdvės didelės,
Ji žmogų apims, ji pasaulį apvers ir išplės,
Kad viską įstengtum, mylėtum, suprastum visus,
Kad būtų šėtonas beveik kaip katė paklusnus,
Supančioję mirtį – daužysis jinai ir spurdės,
Su moterim savo keliausime linkui žvaigždės...

Pasaulio, sūnau, sunaikinti jau niekas negali,
Tik vargšai niekingi, menkystos, suzmekę žmogeliai
Įprato taip gąsdint – visuos kontinentuos – kitus;
Mes regim virš ežero angelą, baltą ir žalią,
Melsvoji kregždutė – ji neša alyvų šakelę,
Yra amžinybė – šviesiosios kūrybos vaizduos.

Tiesa visad aiški, o kas gi šlovė? beprotybė?
Silpnumą įveikusi, keliasi vargšo galybė
Ir glaudžias prie seno Egipto šviesos, išminties,
Taip viskas į dangų per žemę, kur Tėvo mūs augalas bunda,
Jį traukia senųjų padangių šviesa ir pagunda,
Dievai šitaip auga, suglausdami savo žvaigždes...

O aš – nužymėsiu kelius, kada nors atsimuši.
Jei eisi siauru keleliu pro Aukštadvario pušį,
Ramiai pasimelski tiem sodam, sodybom, daržam, –
Jie buvo paguoda, vaikeli, kaip tau, taip ir man.

Gali būt, kad jų nebus,
Gali būt, kad nenubus,
Gali būt, kad dar nemiega,
Gali būt, kad kasa sniegą.

Gali būt – išvis nėra,
Gali būt –
Šiek tiek yra,
Gali būt,
Kad vakar buvo,
Gali būt,
Kad švarką siuvo.

Gali būt,
Kad jie maži,
Gali būt,
Kad jie seni,
Gali būt –
Jinai graži,
O jisai –
Pašelmeny.

Gali būt –
Jis graužia morką,
Ji išlėkus į kurortą,
Gali būti –
Ko negali?
Gali – ne,
Negali – gali.

Pasislėpkime vyšnyne
Ir palaukime nakties,
Gausim, gausim
Tikrą žinią
Iš atklydėlės žvaigždės.

S. Geda