Ilgai neleidžiu savo nevertiems kūrinėliams šiukšlint kūrybos laukų, o paskui vistiek neiškenčiu, ir kai jau atsiriša, tai sustot sunku, tai lyg priklausomybė, kaip ir daug kam čia esančių; gerai tik, kad bet kokios priklausomybės prie manęs nelimpa ilgam.

Ieškau, bandau, neįsipareigoju, nebereaguoju į nuomones. Matysim, kas iš to išeis.

Dievas mus lanko pagundomis ir paguodomis. O kaip jas atskirti?

Neišmatuojama pavasario galybė:)

Liūdniau ir liūdniau... Nekomentuojat, pagaliukų nededat, dėl to įkvėpimas prapuolė, rašau kad rašyt, kad gyvą sielą prisišaukt- neatsiliepiat:(

Dieve dieve, neprašau tavęs leisti pabusti iš to letargo-juk vistiek darysi, ką esi numatęs, tik norėčiau žinoti, kodėl man vis neleidi atsibust, bet ir suvokiu, kad pats turiu tai išsiaiškint, tada tikriausiai ir atsigausiu galų gale- ak, kaip viskas susiję ir susipynę; kad turėčiau jėgų tai išnarpliot, bet neprašau-juk neduosi...

Te neatsiveria mano lūpos pataikavimui

Nusiskandinau pavasario potvynyje, tikėdamasi, kad padarysi man dirbtinį kvėpavimą.

Nebeieškosiu, sakau sau, teisybės, bet iškęsk žmogus...

Niekad nieks nesuprato manęs. Bet tai buvo seniai...