Nieko. Nieko nieko. Nei varlės. Nei slieko.

Pavasaris. Laimė. Meilė.

Kaip seniai čia buvau...

Rasotom pievom, upių vingiais, medžių viršūnėm, ant laumės šluotos atskuba Joninės...

Visa kas parašyta, tai iš mano širdies. Tai tikri, išgyventi jausmai. Man neraikia kuriti, man tik reikia užrašyti, ką sako mano širdis.