Sudžiūvusia šakele piešiau išmirkusioj žemėj baubą, kuris mėgdavo bakstelti man i kairįjį petį, kai susikaupus rašydavau laiškus ranka, ir ištraukti gėlėtą paklodę, kai sapnai šypsodavosi.

Baubas neturėjo palto. Todėl žiemą ir rudenį  jis šildydavosi mano palto kišenėj. Jam patiko badyti skylutes pirštinėse. Ir labai nepatikdavo, kai aš jas užsiūdavau. Liūdėdavo, kai kur nors pakabindavau paltą. Tada jam tekdavo tyliai iššokti iš kišenės. O jei jis bandydavo pasilikti, aš baksnodavau jį per dešinį petį. Vienaip ar kitaip gyvenimas be baubo būtų per daug neįdomus, pagalvodavau.

Gerai tam baubui. Niekas nieko apie jį nežino, o jam pačiam irgi nieko nereikia. Jam užteko manęs, palto, poros skylėtų pirštinių.

Taip dar nenupiešiau baubui pirštinių. Savų jis lig šiol neturėjo, tai padovanosiu. Kažin ar jas supakuoti (dar liko dovanų popieriaus nuo Kalėdų, bet jis su eglutėmis)? Gal geriau nusiusiu e-mailu. Laptopas.Taigi baubas@mailas.lt. Subject: dovana. Ką jam parašyti? Tiks: prisegu pirštines, dovana, be skylučių, saugok, nepamesk, paliksiu vietos savo kišenėse. Taip. O dabar attach. Pirštines.jpg. Jam patiks. Esu tuo tikra. Piešti nebereikia.

Mano baubas nuogas. Nuogas iki baubiškumo. Negražu taip palikti. Negalima. Baubas nėra toks gražus, kad voliotųsi ant žemės kaip stovi. Jam nepakenktų sporto klubas. Ir šiokia tokia dieta. Kiek galima mirkti mano kišenėse ir nieko neveikti. Tiesa, pabarbena laikas nuo laiko man i petį, paklodes patampo. Bet taip jis nė 30-ties nesulauks be tepalo nuo sąnarių skausmo ir raištelių ant kelių. Teks nupirkti jam abonementą ir sudaryti mitybos planą.

Mane nusmelkė baugi mintis. Tai neteisėta. Aš negaliu įamžinti baubo be jo sutikimo ir palikti štai taip viešai. Kaip aš jam atlyginsiu turtinę ir neturtinę žalą? Juk jis be abejo paduos į teismą. Ten jis dar gi net nebuvęs. O šiaip jis ištisai zirzia norįs, kad nusivežčiau jį šen ir ten,  norįs mat pasaulio pamatyti. Girdėjęs kažkur esąs vaškinių baubų muziejus. Nu ir ko jam ten?

Ups. Šakelė sulūžo. Gal ir gerai. Įmerkiu batą į purvą. Nebėr baubo. Grįžus teks nuvalyti batus, nupurkšti, nusausinti. Jie spintelėj nebetelpa. Gerai bent, kad baubas gyvena kišenėj. Greit ateis vasara. Man nebereikės palto ir pirštinių. O baubas?

Pro duris plačiai atvertas
Kambarin įskrido vėjas.
Kas gulėjo, kas kabėjo –
Tą sugavo gūsis vėjo.

Vėžliukas per dykumą ropojo
Ir nešė sunkią naštą ant pečių.
Kojytės smėlyje kelių ieškojo
Surado du, bet ėjo jos trečiu....

Nežmogiškai liūdnas (bet labai katiniškai liūdnas) ant palangės tupėjo katinas ir nostalgiškai kraipydamas ūsus akimis varstė lango stiklą, slėpusį nuo jo laisvę. Jam norėjosi kniaukti ir iškniaukti savo sielvartą, viešai ir nuo nieko nesislepiant. Bet kaži kodėl jis nekniaukė ir net nemurktelėjo, o susitaikęs su savo nekatinišku likimu nuslinko radiatoriumi žemyn.

Karštos arbatos gurkšnis –
Lyg pavogta šiluma.
Išlietas juodas tušas
Paslepia seną įbrėžimą.
Rašau juodom raidėm
Likimą...
O tuščias troleibusas
Nusiveža mano svajonę i antrąjį parką.