Demonai, traukités salin!
Leiskite kelia rudenio rytui!
Saulé uzgime! Saulé uzgimé!
Tebuk pasveikintas gyvenime!

Mano rytas
saulemis lytas
Mano rytas
uzgimus daina

Tylus mano drauge
Atverei duris i erdve
Kad sprukciau
Kad issilieciau
Istryksciau is visu remu
Is nuobolulio ir kasdienybes

Tylus drauge,
Prisikaupe milijonai zodziu
Tu leidi man juos issakyti
Sudedu is tu zodziu tavo paveiksla
Sudedu ateiti
Sudedu laika
Gal kiek sunkiau perristi savo tiksla

Aciu, tylus drauge, uz figos medi
Uz ryta, uz skestanti suni
Man tu, tylus drauge, esi vienintelis
Tolimas, nepasiekiamas
Tu, mano gyvenime

Atsivėrę vėjo akys
Rudenio žirgais draikais
Tavo rankos kuolą kalė
Ten, kur lijo angelais

Išprotėjusiais vienuoliais
Senmergių skardžiais balsais
Nuvilnijusiais vaiduokliais
Kam gi ženklą palikai?

Išsikraipę varnų šnekos
Užsiplieskę aitvarai
Nepamirši tos plaštakės
Kur prikalęs nuėjai

Susisukusi į šmėklą
Ji pro langą tau įvirs
Išsikviešusi memera
Tavo siela nepasprings

Vel kviesiu tave, mano paukste,
Pro praviras ryto svajas,
Man vilti ir meile nuauski,
Rudens miglomis nesina

Matuoju sermuksniais laukima,
Nuo prieteliaus lig vakaru,
Voratinkliu drobes pakibe
Skambes kristoliniu balsu

hei, torpedos ukaninés,
srebkit vandeni banginiais
pilkit skeciais neskit reciais
leiskit taka Rudenieciams!

kam is riesuto gondola
kam po pupsinti kastona
berkit, pilkit i maisus
Rudenelis mums smagus!

hei, vyruciai netingekit
man visi labai padekit
vienas nesti negaliu,
teks gabenti laiveliu

Kai nuplauksime i Kauna
Susikursime ten lauza
Liepsnos paska kuzdes
Vakaro gatves apsvies

Susirinks burys draugu
Pavaisinsim pyragu
ta kur kepa mums mama
Bekime greiciau pas ja!

Tu atleisk, uzpusiu zvake
Negaliu kentet tokios aistros
Debesu lopsy menulis slepias
Kas man tavo daina pakartos?

Svaigsta egle nuo glamoniu vejo
Lyja zalias vynas is dangaus
Paklausyk, stai pasaka atejo
Isipilki dar midaus

Na, paimk i ranka savo taure
Lai mazi kipsiukai zaist pades
Ir tebuna sita nakti niauria
Kaip kadais...
Tos zvaigzdes vel plazdes

Po ilgu isbandymu, mazyte pergale

Pasiilgau Taves, mano Dieve,
Pamirsau,
Kad supuojies balciausioj ramunej,
Kad zolé po basom mano kojom
Priklauso Tau ir man

Vel toks rytas - be jokio vakaro.
Tukstanciai spalvu ir barzos, iplaukiancios i sliuzus...

Nenoriu buti tuo pauksciu, kuris isskrido pries pusmeti...

Ar galima pavirst azuoliniu    per desimt metu    ir nebejausti zodziu duriu?
Ar galima atleist uz toki skausma    kai samone aptemsta,      kad isbutum?
Ar galima myleti priesa,    iskasusi tau duobe      su zarijom?
Ar galima ramiai ziuret i budeli,    kai taip aistringai    jis tave kankina?
Ar galima?    Gal galima pavirsti drugeliu    ir nugyvent    kelias tik valandas?    Gal galima istryksti saltiniu    ir atgaivint issekusius?    O gal tiesiog isdygti zoleje,      kaip ta    saulyte,    Isvenkt praeivio kojos    ir pagaliau...    Nulyti?..