upės (...) stabdo posūkiais luotą

*
O sensta moteris gražiai, jei ji tavo.

*
Jums gi nerūpi kito žmogaus
kančia, jei ji jums yra
nenaudinga

kai su kita per žiedkrytį matau tave nueinantį        tau pavymui einu jau su kitu

*
Kai lipsi prie karsto senatvės klijais

*
liesti
griežtai draužiama galima
apsimetus lietum
ar iš tikrųjų netyčia

Didžiausias kultūrinis paradoksas: daug intelektualų, vertinančių labai rimtą literatūrą ir labai rimtą dailę, muzikos viršūne laiko the Beatles, Led Zeppelin, Pink Floyd ir pan.

nastasja
...
tom šaižiom vasaros dienom
...

Yra toks vaikiškas (paaugliškas) žodinis žaidimas: "derinti" akivaizdžiai nesiderinančius būdvardžius, daiktavardžius, veiksmažodžius ir t.t. Pvz., "sudužo šiek tiek vatos", "suprakaitavę dantys", "pliaukšt ir nusišypsojo".

Vėliau sužinojau, kad daug poezijos yra be gėdos užrašyti tokių žaidimų rezultatai.

Na kodėl, kodėl tiek daug poetų žaidžia gražiais vaizdais ir žodžių junginiais, juos dėliodami įvairia tvarka? Jų eilėraščiai primena žodžių muziejus: gražūs originalūs įgudusiai išdėlioti eksponatai. Tačiau nei pačiuose eksponatuose, nei jų išdėliojime nėra jokios solidžios prasmės, kuri gražius eilėraščius daro didžiais.